Akivaizdu, kad ši nuo 1992 metų Administracinių teisės pažeidimų kodekse egzistuojanti įstatymo norma yra netinkama laisvų žmonių visuomenėje. Akivaizdu, kad tai prieštarauja Konstitucijoje ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintam žodžio laisvės principui. Akivaizdu, kad tai prieštarauja Europos Sąjungos vienam iš pagrindinių principų – laisvam darbuotojų judėjimui.
Svarbiausia – ši norma tikrai nesustabdo emigracijos ir negali sustabdyti. Greičiau atvirkščiai – rodydama nepagarbą savo piliečiams valstybė gali tik dar vieną akmenuką padėti toje svarstyklių pusėje, ant kurios užrašyta „emigruoti“. Galiausiai, akivaizdu, kad pareigūnams užteko proto šios baudos niekada realiai nepritaikyti.
Rodydama nepagarbą savo piliečiams valstybė gali tik dar vieną akmenuką padėti toje svarstyklių pusėje, ant kurios užrašyta „emigruoti“.
Pati ši norma kilusi iš sovietinių laikų, kai emigracija, kaip ir jos skatinimas, buvo prilyginama tėvynės išdavystei. Ką tai turi bendra su šiandiena? Pavyzdžiui, niekas negali pasakyti, ar įstatymo normoje turimas galvoje raginamas išvažiuoti iš Lietuvos visam laikui, ar apima ir laikiną pagyvenimą užsienyje.
Tai, kad iš balsavusiųjų Seime tik kas šeštas parlamentaras manė, kad verta atsisakyti šio baudimo galimybės, šį tą rodo. Man tapo aišku, kad niekuo nepagrįstų baudų už raginimą emigruoti atsisakymas nėra tik elementariosios teisinės higienos klausimas. Pasirodo, Seime vis dar vyrauja posovietinis požiūris į žmogų kaip į aviną, kurį reikia laikyti aptvertą ir gerai prižiūrimą. Kad būtų galima kas metus apkirpti, o reikalui esant ir ... (na, žinote, kuo baigiasi avinų gyvenimas).
Kadangi Seimas nusprendė palikti šį įstatymą galioti, iškyla ir daugiau klausimų. Toks įspūdis, kad visos parlamentinės partijos susivienijo prieš „laukinį liberalizmą“, ir nusprendė padaryti tvarką. Šaržuojant ir privedant tokią tvarką iki galo, pinigine bauda turėtų būti baudžiamas bet kas, kas pasakys, kad planuoja išvažiuoti į užsienį, nes Lietuvoje nemato perspektyvų. Turėtų būti uždarytos įdarbinimo užsienyje agentūros, uždrausti skelbimai, kviečiantys stoti į užsienio universitetus.
Toliau einant šiuo absurdo keliu lėktuvams ir autobusams turėtų būti nebeleidžiama vykti į šalis ir miestus, kur dažniausiai emigruoja lietuviai. Laida „Emigrantai“ turėtų persivadinti į „Išdavikai“, o užsienio klubuose žaidžiantiems krepšininkams – užveriamas durys į Lietuvos rinktinę. Norinčiųjų grįžti iš emigracijos lojalumas irgi turėtų būti nuodugniai patikrinamas...
Tiesa, rašydamas apie tai, kaip pasielgė Seimas, nenoriu gąsdinti žmonių, kurie emigravo ieškodami bent kokio darbo, geriau apmokamo darbo, savirealizacijos, ieškodami mokslo ar meilės genami. Nenoriu gąsdinti nei tautiečių klubų užsienyje ar įdarbinimo agentūrų. Kol kas, ačiū Dievui, mūsų pareigūnai turi daugiau sveikos nuovokos nei Seimas, ir sovietinių baudų netaiko, bei, tikiuosi, netaikys.
Ir dar – nepaisant Seimo nepagarbaus požiūrio į laisvą Lietuvos žmogų, vis dar esu įsitikinęs, kad daugeliui Lietuva yra galimybių šalis. Jei ne, tai tas galimybes dar galime susikurti. Ir tai turime daryti, nes Lietuva turi būti patrauklesnė vieta gyventi ne todėl, kad apie kitas vietas nežinome. Greičiau atvirkščiai – dėl to, kad žinome, mokomės ir stengiamės padaryti geriau.
Remigijus Šimašius, Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojas
