Puikiai atsimenu savo pirmąjį kompiuterį. Jis buvo toks, kokiu šiandieniniai moksleiviai nelabai gali net patikėti: perdarytas iš kasetinės magnetolos ir jungiamas prie televizoriaus. Tinkamas jis buvo, aišku, tik žaidimams.
Nenuostabu, kad mano tėvų kartai (dabartinių mokyklinukų seneliams) kompiuteris vaiko rankose iki šiol dažniausiai asocijuojasi su brangiu, įtraukiančiu, akis gadinančiu žaidimu. Tuo metu klasės draugas programuojamu kalkuliatoriumi jau suprogramavo ir loginį žaidimą, bet mokytojams tai buvo neįdomu.
Tačiau nauja realybė į pasaulį ateina dideliais tempais, ir joje bus dar didesnė technologinė atskirtis. Tie, kurie žino, kaip kurti, pasinaudojant naujausia technologija, klestės ir uždirbs vis daugiau. Tie, kas nežino, kai bus keturiasdešimtmečiai, lygiai taip pat žais žaidimus ir naudosis technologijomis, bet nebus nei kūrėjai, nei didžiausią naudą iš technologijos gaunantys. Atotrūkis gali būti milžiniškas.
Kurioje pusėje bus mūsų vaikai ir visa Lietuva? Ar jums ramu dėl mūsų vaikų? Man ne. Nes kompiuterio naudojimas kasdien – tai dar ne kompiuterio panaudojimas kūrybai. Jei šiandien nepadarysime lūžio technologijose, o svarbiausia – savo galvose, tai liksime progreso paraštėse, valgysime kitų sužvejotą žuvį. Jei įvykdysime šį lūžį – būsime vieni iš progreso variklių. Vidurio kelio tiesiog nėra.
Idėja kiekvienam penktokui padovanoti po mikrokompiuterį, kuris skirtas programuoti, kurti, įmontuoti į savo paties susigalvotus robotukus, ir žaisti nebent tuos žaidimus, kuriuos pats susikūrei, yra tiesiog užburianti. Ji yra tas būtinas, svarbus žingsnis, kuris leis mūsų vaikams pasiekti tai, ko mes jiems taip linkime – sėkmingai pasiruošti ateičiai. Mikrokompiuteriai nepakeis nei matematikos, nei fizikos. Tačiau jie gali parodyti, kokie patrauklūs yra gamtos ir tikslieji mokslai, kokią kūrybos laisvę ir atradimo džiaugsmą jie sukuria.
Ši idėja buvo iškelta, kai „Idėja Lietuvai“ vajus dar nebuvo startavęs – metų pradžioje. Ji buvo iškelta kaip atsakas į kitą idėją – vaikus aprengti tautiniais rūbais ir taip juos nuvesti į sėkmingą ateitį. Man labai patinka tautiniai rūbai, bet turbūt visi suvokiame, kad, net jei būtų realizuota, ši idėja nelems sėkmingos mūsų vaikų ateities. O mikrokompiuteriai, esu tikras, lems. Todėl iš karto užsibrėžiau sau, kad tai būtina įgyvendinti. Bent Vilniuje, už kurį šiandien pirmiausiai esu atsakingas, o taip pat ir kitur.
Ir tai pavyko vos per pusmetį – Vilniuje visi penktokai dovanų gauna asmeninius mikrokompiuterius. Likusioje Lietuvoje – irgi bent pusė (tikiuosi, kad naujų rėmėjų dėka gaus visi). Pirmuosius kartu su projekto generaliniu rėmėju įteikiau „Genio“ progimnazijos moksleiviams.
Kompiuterius dovanų gauna būtent patys penktokai – ne tėvai, ir juo labiau ne mokytojai. Tai yra ypač svarbu, nes, neslėpkime – šalia nuostabių mokytojų yra ir tokių, kuriems modernios mokymo priemonės tik trukdo.
Mikrokompiuterių idėją realizavo daugybė žmonių, savanorių, rėmėjų. Noriu visiems jiems nuoširdžiai padėkoti. Vilniuje dar pavasarį visų mokyklų, bibliotekų, dienos centrų paprašiau, kad jie atsivertų žingeidiems moksleiviams, leistų mikrokompiuterius pasijungti prie jų turimos technikos. Visa tai leis šią kūnu tapusią idėją paversti ateities varikliu mūsų vaikams.
Pažanga šiandien vyksta didesniais tempais nei bet kada, o šiandienos penktokai dirbs darbus, kurie dar net neegzistuoja. Mes turime suteikti jiems galimybes ir paskatinti kurti technologijas, siekti mokslo aukštumų. Ši iniciatyva parodė, kad pokyčius į švietimą galime atnešti greitai – nuo idėjos iki mokyklinio suolo mums tai pavyko per mažiau nei vienus mokslo metus.
Vienas ekonomistas ir blogeris jau spėjo paskaičiuoti – jei iš 26 tūkstančių moksleivių, gavusių meškeres-mikrokompiuterius, bent 10 (ne 10 tūkstančių, o 10 moksleivių!) su jais išmoks gaudyti žuvį, t.y. susies savo ateitį su programavimu, šis projektas atsipirks.
Geros idėjos Lietuvai – gerai, 26 tūkstančiai mąstančių ir kuriančių galvų – dar geriau. Mūsų (politikų, verslo atstovų ir visuomenės narių) užduotis – užtikrinti, kad ši idėja nebūtų vienkartinė, ir nuo šiol kiekvienas penktokas kasmet gautų po meškerę.
