Mano tėvai sovietmečiu nelabai norėjo, kad netyčia išplepėčiau apie senelio klausomą „Amerikos balsą“, tad vengė šių temų virtuvės pokalbiuose. Nelabai patenkinti buvo ir tuo, kad ne tik į pionierius, bet ir į komjaunimą per savo aktyvumą suspėjau, keturiolikmetis, berods, įstoti. Po to atlaidžiai, su lengvu nerimu, bet daugiau su pasididžiavimu žiūrėjo, kaip tuoj po to inicijavau jo išardymą savo mokykloje…
Laisvės kovą visa mūsų šeima (tėvai, dėdės ir tetos, seneliai, jų iš Sibiro sugrįžę broliai ir seserys) sutiko viltingai, bet, man atrodo, baugštokai. Kaip ir daugelis turbūt.
Mano artėjantį 17-ąjį gimtadienį 1991 metų pirmomis dienomis supo keista atmosfera.
Viena vertus, džiaugėmės Tiesos ir Laisvės trupiniais. Pasakė tiesą apie Staliną ir Hitlerį – tai buvo Tiesos triumfo džiaugsmas. Išsikėlėme trispalvę – Laisvės džiaugtis ir didžiuotis triumfas. Sovietų ekonomika byra – reiškia mūsų Ateitis Vakaruose kažkada bus geresnė. O, kita vertus, ar pavyks? Ar nebus kaip anuos kartus Lietuvoje ir kitur?
Mano artėjantį 17-ąjį gimtadienį 1991 metų pirmomis dienomis supo keista atmosfera. Po visų vilčių, kurių nelabai veikė blokados, gąsdinimai ir propaganda, Nepriklausomybės ir Laisvės reikalas sausio pradžioje, atrodė, kiek susvyravo. Kažkokie jedinstveninkai, kažkokie griežtesni Kremliaus pareiškimai, kažkoks revanšo jėgų telkimasis.
Ir štai apogėjus. Visi, atrodo, jautėme, kad kažkas įvyks. Žinojome, kad reikia susitelkti ir veikti. Ir telkėmės, veikėme. Iš kažkur sužinojome, kad iš Tauragės autobusais galima nuvažiuoti į Vilnių. Gimtadienio scenarijus aiškus – iš ankstyvo ryto su tėčiu ir dviem jo pusbroliais į stotį. Aš jaučiuosi kietas, nes manęs neišbrokavo.
Didysis rūpestis, atrodo, kaip nusigauti iki ten. O čia dar gandai, kad kareiviai siautėja, visus jaunus vyrukus traukia iš bet kur, gaudo viešose vietose, ima į kariuomenę, o jau tik tada amžių aiškinasi. Mane, kaip išstypėlį, tikrai būtų supakavę. Tauragėje stotis pilna žmonių ir autobusų (keli ar keliolika).
Vilniuje bazuojamės prie Seimo. Žmonių jūra. Nuotaika puiki. Toks jausmas, kad, nepaisant visko, mes parodysime: mes Lietuvoje sprendžiame, mes pasirinkome Laisvę ir taškas. Pažindinuosi su gatvėse susirinkusiais žmonėmis. Studentai, visokios Sąjūdžio garsenybės, vienas kitas lietuvis iš Užsienio (jau vien tai atrodo kaip fantastika), su kuriais patriotiškai pasikalbame.
Vadovaujamės gandais ir neaišku iš kur ateinančia informacija. Kažkas sako, kad puola Vyriausybę (dabartinė Užsienio reikalų ministerija). Nubėgam. Pabūnam. Nieko. Einam atgal.
Situacija virsta karu labai greitai – kai sužinome apie žuvusius prie televizijos bokšto. Ši žinia, tiesą sakant, tada nepasirodo netikėta. Suprantame, kad gali ateiti mūsų eilė. Keista, bet nepamenu, kad dėl to atsirastų daugiau baimės. Užtat daug daugiau susikaupimo ir ryžto. Panašu, kad žmonių nesumažėja, o padaugėja. Laukiam, dainuojam, klausom kalbų.
Nerimas apima paryčiais, kai daugelis vilniečių ar turinčių pas ką prisiglausti nusprendžia nueiti namo pamiegoti bent kažkiek. Staiga minia atrodo visai ištirpusi, ir mūsų tiek nedaug… Sėdinėjam prie laužų, kramsnojam atsivežtus sumuštinius ir vilniečių vaišes. Tačiau toks blogas jausmas, kad šitie sovietai gal ne tokie durni, ir dabar jau mus paims net su gyva grandine nesusidūrę (kiek ten žmonių Seimo viduje tiesiog nesimatė).
Ir šiemet vėl – su visa pagarba tiems, kam teko lemtis tuo metu žūti, aš sausio 13-osios neminėsiu. Aš ją švęsiu.
Tada nežinojau, kad daug kas apdairiai snūduriuoja ir koridoriuose bei laiptinėse aplink Seimą, pasiruošę vėl užimti pozicijas. Kaip ir Mažvydo bibliotekos vestibiulyje į koloną atsirėmusi mano tuomet dar būsima žmona. Su ja susipažinsiu po trylikos metų.
Auštant situacija vėl kita. Barikados, tvarka, plūstanti minia. Dalinamas jungtinis visų leidinių „Respublikos“ numeris (negaliu patikėti, kiek per 23 metus šis laikraštis pasikeitė), kuriame jau daugiau tikslesnės informacijos. Atrodo, Seimo lyg ir nebeims.
Važiuojam namo. Mama visą naktį praleido prie radijo, televizoriaus ir laidinio telefono. Su tėtės pusbrolių žmonomis aptarinėjo ir spėliojo, ar mes gyvi, kas bus. Paskui supratau, kad mamai paryčiais matyti kraupius vaizdus buvo dar baisiau nei mums, kurie tik laukėme atakos. Laimėto mūšio nuotaika.
Tuomet dar nežinojome, kad tai ne šiaip laimėtas mūšis, o pergalę nulėmęs mūšis. Būtent dėl šios pergalės niekada nesijaučiau nepatogiai, kad mano gimtadienis sausio 12-ąją. Nes man tai visada buvo pergalės diena. Tai ne diena, kai mus vėl eilinį kartą skriaudė. Tai diena, kada mes laimėjome. Laimėjome, nes mes stiprūs, o priešas demoralizuotas. Aukos buvo ne beprasmės, jos vedė į pergalę.
Ir visgi – kodėl aš dabar suprantu savo tėtį ir mamą, kurie leido savo paauglį sūnų į tą mėsmalę? Kodėl aš tai suprantu, nors pats, atrodytų, niekada nesivesčiau savo vaikų ten, kur pavojinga, arba gali tapti pavojinga? Todėl, kad gali būti, jog iš tikrųjų vesčiausi. Nes būna akimirkų, kai sprendžiasi viskas.
Mano tėvai man niekada to aiškiai taip ir nesuformulavo. Bet aš žinau: jie tai darė dėl mano ir brolio ateities. Tai nebuvo tik neapgalvotas romantizmas. Tai buvo iš koncentracijos stovyklos bandančios pabėgti šeimos sprendimas – kai žinai, kad pabėgimas pavojingas, bet nieko nedarymas užtikrintai pragaištingas.
Niekas iš tų, kuriuos aš pažįstu, ir kurie tuo metu gynė Lietuvą, to nesigaili. Vieni gyvena geriau, kiti blogiau. Vieni sako, kad dabar puiku, kiti – kad blogai. Treti (tokių mano aplinkoje daugiausia) daro, kovoja, kad būtų geriau. Ir aš žinau, kad tie, sakantys, jog ne už tokią Lietuvą kovojo – iš tikrųjų niekada nekovojo. Nei tada – už laisvę, nei dabar – kad šia laisve pasiektume geresnio gyvenimo.
Ir šiemet vėl – su visa pagarba tiems, kam teko lemtis tuo metu žūti, aš sausio 13-osios neminėsiu. Aš ją švęsiu. Nes tai yra mūsų pergalės šventė. Pergalės, kurios dėka mes galime laisvai kvėpuoti, kalbėti tiesą ir dirbti savo bei savo vaikų labui.
Remigijus Šimašius yra Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas, Seimo narys
