Koronaviruso sukelta krizė Lietuvoje neigiamai atsiliepia ne tik žmonių sveikatai, šalies ekonomikai, socialinei, švietimo, kultūros aplinkai ir kitoms sritims, bet ir sudaro palankią terpę tam tikrų visuomenės grupių stigmatizavimui. Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose galima pastebėti atsirandantį priešiškumą iš užsienio grįžusiems asmenims, taip pat ir sergantiesiems COVID-19 virusu ar turėjusiems sąlytį su sergančiaisiais, galimai sergantiems ar mažiau išmanantiems.
Stigmatizavimas, jei bus nepažabotas mūsų žmogiškumo galiomis, gali apimti vis daugiau visuomenės grupių ir situacijų. Jau matome, kad auga baimė, priešiškumas, pyktis, prasiveržia agresija, vyksta kaltųjų paieškos ir kaltės perkėlimas kitiems, daugėja nepagrįstų įsitikinimų (pavyzdžiui, „jei žmonės nesivažinėtų po užsienius, viruso Lietuvoje nebūtų“). Potencialiai kiekvienas sutiktas asmuo, net ir saugiu atstumu, pamažu pradedamas laikyti nepatikimu ir keliančiu grėsmę.
Gali būti, kad daliai žmonių atrodo, jog virusas bus įveiktas, jei visuomenė nepaisys „tų anų žmonių“, nekreips į JUOS dėmesio, atims iš JŲ žmogiškas savybes ir taip išgelbės SAVE.
Baimė, neapykanta ir kaltinimai bei stigmatizavimas niekada neįveikia epidemijų.
Tačiau realybė yra priešinga. Nors baimė dėl savo artimųjų ir pyktis yra natūrali reakcija į kritinę situaciją, šiuo atveju jie kaip tik sukelia tą rezultatą, kurio bijome labiausiai. Visais laikais, jei sergantys, galimai sergantys, rizikos zonoje esantys jaučiasi atstumti, žmogiška prigimtis juos skatina pasislėpti, nesiafišuoti. Šiuo atveju – nesitestuoti, neišsiduoti, kad tik būtų išvengta neigiamo požiūrio, nepagrįstų ir neprotingų apribojimų, smerkimo, prievartos. Visame pasaulyje stebimi atvejai, kai galimai užsikrėtę koronavirusu asmenys neatvyksta testuotis ar net pabėga iš gydymo įstaigų dėl baimės, kad bus atstumti ir nepageidaujami visuomenėje. Tokiu būdu visai visuomenei gresia tapti paskleistos neapykantos atpirkėju, nes liga plistų tik labiau ir paliestų vis daugiau mūsų artimųjų.
Neužmirškime, kad tarp sergančiųjų visada bus daug ne tik tokių žmonių, kurie galbūt kažkada pasielgė neatsakingai, bet vis daugiau ir tų, kurie stovėjo pirmose gretose, kad virusas neplistų.
Žmonija daugybę kartų, daugybės epidemijų fone nesugebėjo gerai išlaikyti šio egzamino. Tačiau mes šiandien čia, Lietuvoje, privalome jį išlaikyti. Nuo to, kaip mes šį egzaminą išlaikysime, priklauso ne tik kiekvieno žmogaus orumas ir mūsų visų savigarba, bet ir kiekvieno mūsų ir mūsų artimųjų sveikata bei gerovė.
Baimė, neapykanta ir kaltinimai bei stigmatizavimas niekada neįveikia epidemijų. Epidemijas dar kilimo stadijoje įveikia tik pasitikėjimas, žmogiškumas, palaikymas, ir atsidavimas bendram gėriui ir tikslui. Tai yra realybė. Kviečiu savo žodžiais ir darbais susivienyti, o ne skaldyti visuomenę šiuo visiems mums nelengvu metu.
Nors baimė dėl savo artimųjų ir pyktis yra natūrali reakcija į kritinę situaciją, šiuo atveju jie kaip tik sukelia tą rezultatą, kurio bijome labiausiai.
Norint stiprinti pasitikėjimo, empatijos, atjautos ryšius tarp žmonių bei veikimą bendram tikslui – viruso įveikimui – kviečiu ir kiekvieną asmeniškai, ir per viešus sprendimus priimančius bei įgyvendinančius asmenis elgtis atsakingai:
-
Faktai. Pabrėžkime faktus ir skaičius, ne gandus ar nepatikrintą informaciją. Atkreipkime dėmesį į vaizdus, kuriais iliustruojami koronaviruso pranešimai. Jie neturėtų kelti panikos ir baimės ar tvirtinti vyraujančių stereotipų.
-
Prevencija. Skatinkime ir nuolat prisiminkime prevencinius veiksmus, siekiant apsisaugoti nuo koronaviruso.
-
Pagarbus kalbėjimas. Atsakingai rinkime žodžius. Patyčioms, niekinimui, žeminimui, kvailinimui niekada ne laikas, bet epidemijos metu – ypač.
-
Pagalba. Visada žiūrėkime, kaip galime padėti sergantiems ar rizikos grupėje esantiems, o ne juos smerkti, kvailinti, nubausti ar išstumti.
-
Dėkingumas. Rodykime pagarbą ir dėkingumą gydytojams ir kitiems specialistams, atremiantiems koronavirusą priešakinėse linijose.
Šioje kovoje nėra stovyklų – už ar prieš, mes versus jie – šioje kovoje tik visi kartu galime nugalėti. Todėl kviečiu – tai ir padarykime. Būkime stiprūs, nes vieningi!
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras.