Lietuvoje saugumo studijų tradicija dar pakankamai jauna, o dabar egzistuojančios Lietuvoje saugumo studijos yra ganėtinai išsiskaidžiusios. Vykdomi atskiri ir nekoordinuojami saugumo ir gynybos tyrimai, todėl nėra užtikrinamas tęstinumas ir geroji praktika. Ko pasėkoje, valstybės institucijoms, o ir bendram moksliniam suvokimui daug naudos neatneša.
Kita vertus tenka pripažinti, kad susidomėjimas Lietuvoje saugumo ir gynybos reikalais yra didelis. „Idėjų Lietuvai“ konkursas parodė, kad visuomenė aktyviai domisi politiniais procesais, susijusiais su nacionaliniu saugumu ir valstybės gynyba. Tinklalapyje krašto apsaugai skirtoje rubrikoje buvo pasiūlytos net 23 idėjos, kurias buvo siūloma įgyvendinti, tame tarpe visuotinės tarnybos įvedimas, karinės pramonės vystymas, Lietuvos šaulių sąjungos stiprinimas ir kt.
Matant akivaizdų visuomenės ir politikų susidomėjimą saugumo ir gynybos problematika, tenka pastebėti, kad Lietuvoje nacionalinio saugumo ir gynybos politikos formavime nėra tinkamai išnaudojama mokslo pridėtinė vertė. Nors viešojoje erdvėje diskusijos vyksta ganėtinai aktyviai, tačiau retai transformuojasi į mokslinių diskusijų formatą. Dažnai jos tiesiog ištirpsta dinamiškai kintančios informacijos sraute bei ribotos auditorijos tarpe.
Lietuvoje kaip ir visame demokratiniame Vakarų pasaulyje už vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimą atsakingi valstybės institucijose dirbantys praktikai. Tuo tarpu mokslininkų pagrindinis vaidmuo yra politinių procesų analizė ir vertinimas, kuris padeda politikos praktikams pažvelgti į problemas kitu kampu ir skirtingais pjūviais. Tenka pastebėti, kad Lietuvoje politikos praktikai dažnai imasi mokslininkų vaidmens nepelnytai nuvertindami juos kaip stokojančius aktualios ir dažnai įslaptintos informacijos. Tiesos tame yra, tačiau ar tai yra tinkamo sprendimo raktas?
Demokratinėse šalyse mokslininkų ir praktikų vaidmuo yra lygiavertis, dažnai vienas kitą papildantis. JAV, Skandinavijos ir kitų stiprias strategines ir karines kultūras turinčiose šalyse oficialių vizitų metu delegacijose galima pamatyti ir mokslininkų, patariančių praktikams vienais ar kitais politikos formavimo klausimais. Be abejones jie visi turi leidimus dirbti su įslaptinta informacija ir atstovauja savo šalį. Tenka pripažinti, kad Lietuvos institucijų praktikai dirbantys saugumo ir gynybos srityje retai dalyvauja viešose diskusijose ar publikuoja straipsnius galinčius turėti pridėtinę ekspertinę ar išliekamąją mokslinę vertę.
Akademinės bendruomenės negebėjimas ar nenoras koordinuoti veiksmų tarpusavyje ryškiai atsiskleidė 2017 m., kai vienu metu ir atskirose vietose pristatyti trijų skirtingų institucijų atlikti sociologiniai tyrimai apie tą patį objektą – nacionalinį saugumą.
Kaip savo monografijoje „Mąslaus Vyčio beieškant“ teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (TSPMI) ir Gen. J.Žemaičio Lietuvos karo akademijos doc. dr. D.Šlekys „kokybiško turinio ir diskusijų karine tematika skatinimas stringa ir nėra plėtojamas“. Kitaip tariant, viešose diskusijoje labiau orientuojamasi į formą nei turinį, norima greito efekto ir vengiama jautrių klausimų. Tuo tarpu mokslo dedamoji reikalauja ženkliai daugiau laiko ir pastangų „per se“ todėl politinio sprendimo eigoje dažnai yra pamirštama arba atmetama kaip perteklinė.
Šiuo metu Lietuvos leidžiamas tik vienas specializuotas nacionaliniam saugumui ir gynybai skirtas žurnalas „Lietuvos metinė strateginė apžvalga“. Lietuvos universitetai periodiškai organizuoja mokslines konferencijos ar seminarus saugumo ir gynybos problemomis nagrinėti, tačiau retai sugeba įtikinti politikos formuotojus – praktikus juose dalyvauti. Dažnai apsiribojama vietine studentų auditorija ir menkaverte išliekamąja renginių verte. Akademinės bendruomenės negebėjimas ar nenoras koordinuoti veiksmų tarpusavyje ryškiai atsiskleidė 2017 m., kai vienu metu ir atskirose vietose pristatyti trijų skirtingų institucijų atlikti sociologiniai tyrimai apie tą patį objektą – nacionalinį saugumą. Tiesa, pastaruoju metu lyderio vaidmens imasi TSPMI, siekdamas vykdomiems tyrimas saugumo srityje suteikti bendrą sklaidos platformą.
Viena iš galimų mokslinių tyrimų saugumo ir gynybos srityje disbalanso ir nekoordinavimo priežasčių yra institucinės mokslo tarybos ir valstybės remiamo, tačiau akademiškai nepriklausomo tarptautinį pripažinimą turinčio analizės centro (angl.„think tank“) nebuvimas. Štai Suomijoje, kuri yra įvardijama kaip pavyzdinė nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje, puikia išnaudoja mokslo potencialą taip vadinamojo „visaapimančio saugumo“ (angl. comprehensive security) strategijos vystyme. Tarptautinių santykių ir saugumo srityse lyderio vaidmuo tenka 2006 m. Parlamento sprendimu įkurtam ir jos finansuojama Suomijos tarptautinių santykių institutui. Institutas vykdo autonominę tyriminę veiklą, kurią prižiūri Parlamento skiriama mokslo taryba. Kita svarbi institucija yra prie Suomijos gynybos ministerijos įsikūrusi Mokslo patariamoji gynybai taryba MATINE.
Tai yra įtinklinta organizacija atsakinga už ekspertų ir mokslininkų dirbančių gynybos ir saugumo srityje tyrimų koordinavimą reikalingų tyrimų gynybos srityje finansavimą, jų priežiūrą ir rezultatų paskelbimą. Taip išvengiama tyrimų dubliavimo ir bereikalingo lėšų švaistymo. Organizacijos tarp instituciniame tinkle dirba apie 400 mokslininkų iš įvairių sričių. Patariamoji taryba yra skiriama Suomijos vyriausybės trijų metų laikotarpiui. Ją sudaro pirmininkas, jo pavaduotojas ir 8 nariai atstovaujantys įvairias mokslo disciplinas taip pat ir kitų institucijų valstybės institucijų atstovai. Kita pavyzdys – Jungtinės Karalystė, kurios gynybos ministerijoje yra numatyta vyriausiojo patarėjo mokslui ir tyrimams pareigybė.
Lietuvoje sekant gerąja Suomijos pavyzdžiu tokia gynybos mokslo taryba galėtų būti įkurta prie LR krašto apsaugos ministerijos. Šiam tikslui pasitarnautų įtinklintas ir kryptingas įvairiausių sričių specialistų, tame tarpe ir turinčių karinį išsilavinimą kokybinio bendradarbiavimo vystymas. Gynybos mokslo tarybą galėtų sudaryti mokslininkai atstovaujantys įvairius Lietuvos universitetus, valstybės institucijų atsakingų už nacionalinį saugumą ir gynybą praktikai, o taip pat gynybos pramonės atstovai. Šiuo metu labai pasigendama ilgalaikių mokslinių tyrimų, kurie įvairiais pjūviai analizuotų ir kritiškai vertintų taip vadinamojo „kietojo“ saugumo ir technologijų vystymo problemas ir kaitą. Tai ir Rusijos atgrasymas, gynybos pajėgumų analizė, karinės pramonės ir pažangių technologijų plėtra, civilių ir karių santykiai, karinių doktrinų vertinimas ir kt.
Mokslinio potencialo panaudojimas saugumo ir gynybos politikos srityje ateityje turėtų tapti savaime suprantamu dalyku, nes koordinuotas civilių ir karių indėlis ženkliai prisidėtų prie kokybiškai kitokios Lietuvos strateginės ir karinės kultūros formavimo.
Remigijus Žilinskas ir Andrius Bivainis yra Lietuvos Gen. J.Žemaičio karo akademijos Politikos mokslų katedros doktorantai.
