Nerangiai rinkau atmintyje žodžius ir šypsojausi taip pat kaip jie – šiltai ir nuoširdžiai, nes kalbėti dar sekėsi nekaip. Per pirmas minutes visiems laikams griuvo mitas apie lenkų nemėgstančius lietuvius, apie diskriminaciją ir lietuvių šaltumą.
Pamžu vyro mamai ir tėčiui padedant kasdien bendraudama telefonu pradėjau suprasti, kad lietuvių kalba yra viena iš unikaliausių ir melodingiausių iš visų girdėtų, jos nenužudė niekas, ji išgyveno per amžius ir žydi visu gražumu, o lietuviai – santūri, bet labai šilta ir draugiška tauta.
Kasdieniai skambučiai tėveliams tapo įpročiu, vyro tėčiui „prisiduodavau“ kasdien ir su dideliu džiaugsmu vis labiau galėjau išsakyti jiems žodžiu savo dėkingumą ir jausmus, kokius jiems pajutau per trumpą, vos dvejų metų pažintį. Šiandien jų trūksta, tėveliai gyveno draugiškai ir mirė tais pačiais metais, palikdami mano atmintyje tą šilto, santūraus, darbštaus, teisingo ir rūpestingo lietuvio įvaizdį.
Su tokiais jausmais ir nusiteikimu gyvenu jau apie 15 metų ir jaučiu, kad nepaisant to, kad gimiau lenkė su aštuntadaliu rusiško kraujo, mano širdis priklauso ir šiai tautai, šiai šaliai, kurią beprotiškai myliu, ir šiems žmonėms, kurie nuolat laikė ir tebelaiko mane už rankos.
Su tokiais jausmais ir nusiteikimu gyvenu jau apie 15 metų ir jaučiu, kad nepaisant to, kad gimiau lenkė su aštuntadaliu rusiško kraujo, mano širdis priklauso ir šiai tautai, šiai šaliai, kurią beprotiškai myliu, ir šiems žmonėms, kurie nuolat laikė ir tebelaiko mane už rankos.
Vakar nuliūdau. Daugiau nei metus mes, Lietuvos lenkai, bandome įrodyti savo draugystę, lojalumą ir pilietiškumą, palaikome ryšį ir žingsniuojame mažais žingsneliais su jumis, mieli broliukai lietuviai, link bendro labai svarbaus tikslo – santarvės.
Jūs žinote ir jaučiate, kad ta maža, bet ryžtinga saujelė lenkų nuoširdi ir mumis pasitikite, o mes pasitikime jumis ir einame vis drąsiau, žinoma, ne be jūsų pagalbos. Nes tai jūsų dėka atsistojome ant kojų savarankiškai ir be niekieno pagalbos bandome eiti kitu, ne pykčio ir neapykantos, o santarvės, konstruktyvumo ir draugystės keliu.
Vakar pusiau skubotai susirinko VLKK ir driokstelėjo... Pasiteisindama, kad žodį „nepritaria“ kiekvienas lietuvis, žydas, lenkas, rusas dabar gali suprasti, kaip nori. Ši institucija, kurios užduotis – išsaugoti kalbą, priėmė keistą nutarimą, kuris neturi nieko bendro su kalbos puoselėjimu, bet daro aiškią intervenciją į kiekvieno ne lietuvių tautybės žmogaus gyvenimą.
Apie šimtų tūkstančių žmonių tapatybę Konstitucinio Teismo pavedimu nusprendė keistai nedemokratiškai nusiteikusi saujelė žmonių, išdidžiai vadinamų „komisija“. Ne šiaip sau rekomendacine tvarka, o rimtai ir visiems laikams už visus tuos, kas yra šios šalies piliečiai, paėmė ir nusprendė. Lygiai taip pat, kaip kažkada išbraukė iš mūsų šalies kasdienybės visas tarmes, kurios yra mūsų šalies žavi, gyva istorija.
Aišku, smulkmena, galbūt nuo to niekas nenumirs ir gyvens šimtą metų... Bet yra kai kas daugiau, ko šiandien neįvertina ši komisija ir negausus būrys jos gerbėjų. Tas psichologinis momentas, kuomet galbūt neskursime nuo to, kad „nepritarė“, bet dalis su nepasitikėjimu atitols, ypač jautresni ir mažai reikalų su lietuviais turintys, jausis kaip tie baudžiauninkai, už kuriuos kažkada, prieš šimtmečius, taipogi viską spręsdavo saujelė nuo valdžios apsvaigusių ponų.
Ši institucija, kurios užduotis – išsaugoti kalbą, priėmė keistą nutarimą, kuris neturi nieko bendro su kalbos puoselėjimu, bet daro aiškią intervenciją į kiekvieno ne lietuvių tautybės žmogaus gyvenimą.
Labai tikiu, kad ši komisija yra savarankiškai mąstančių žmonių grupė ir nėra figos lapelis, kuriuo dangstosi didesnis būrys nevykusiai bandančių įtikti mistiniam „tautiniam elektoratui“ veikėjų.
Vis tik gyvename XXI amžiuje, modernioje demokratinėje valstybėje, kurios žmonės yra sąmoningi ir supranta, kad kaip tarmių, taip ir tautų ištrinti taip lengvai nepavyks. Nes gero ir teisingo F.Nietzsche posakio niekas nežadėjo atšaukti: „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius“.
Šiandien nepraradau tikėjimo, kad didžioji dauguma lietuvių nepalaiko šios komisijos sprendimo. Įsitikinau iš reakcijų į sprendimą ir esu visiškai rami. Tai tik valdininkų silpnumo išraiška ir tiek. Gaila, kad žmonės, kurie šiandien šypsosi ir triumfuoja, nenujaučia, kad tapo paties Kremliaus šeimininko tobulu įrankiu skaldant mūsų nedidelės valstybės pamatą.
Bet esu be galo dėkinga už nepaprastai didelį sąmoningų, draugiškų ir pilietiškų lietuvių, tarp jų ir žinomų teisininkų, mokslininkų, žurnalistų, verslininkų ir paprastų žmonių, palaikymą, žmogiškumą ir solidarumą su mumis – tautinėmis mažumomis.
Didžiuojuosi tais, kas išlaikė blaivų protą ir toliau tiki, kad visi drauge būdami lojalūs ir draugiški savo šaliai, esame vienodai svarbūs šios šalies vaikai, kurie laimėje ir nelaimėje bus šalia, kuo verta pasitikėti, nes tik visi drauge mes esame stipri ir nenugalima jėga!
