Šie metai nėra išimtis ir, mano nuomone, net kvaila kalbėti apie festivalio organizatorių kompetenciją ar „skonį“ arba manipuliuoti frazėmis apie spektaklį, kurio daugelis kritikuojančiųjų žinoma net nėra matę, o ir šiaip – nėra kultūriniame „kontekste“.
Mūsų šalyje jau įprasta, kad žodis „šūdas“ tampa vis didesniu magnetu ir vis daugiau sinonimų turinčiu dariniu. Šūdinas darbas, šūdinas gyvenimas, šūdina situacija. O jei jau šis darinys atsiranda kokiame nors kontekste, jis kaip mat pritraukia krūvas jį analizuojančių žmonių. Kaip tame posakyje: kaip musės...
Todėl ir šį kartą š... paminėjimas ėmė drebinti Lietuvą iki pat „pašaknų“. Seimas rengia posėdžius, Lietuvos kultūros „žiedas“ buriasi į spaudos konferencijas ir kalba apie tai, ko net nėra matę. Visuomenė buriasi į protesto akcijas prieš tai, ko irgi nėra matę. Krikščionys buriasi prieš kūrėją, kuris dar pernai Lietuvoje pristatė Dantės „Dieviškąją komediją“ ir tarsi darydamas paslaugą šiuolaikiniam žmogui vis dar primena apie tą Dievą, kuris greičiausiai po truputį nyksta. Bet visgi tai tampa priežastimi papurkštauti. Tai man tikrai primena scenas iš kultinio animacinio filmo „South park“ . Mažyčio uždaro miestelio, kuriame visi vis dar sprendžia problemas su fakelais ir šakėmis.
O dabar atsakykite man, kodėl turėtų būti draudžiamas meno kūrinys, kuris paklausė manęs, kur yra mano tėvas ir dievas?
F.Nyčė rašo: „Dievas mirė. Dievas mirė visiems laikams! Ir jį nužudėme mes! Kaip rasti nusiraminimą – mums, žudikų žudikams! Tai kas buvo pasaulyje šviesiausia, galingiausia, paplūdo kraujais nuo mūsų peilių – kas nuplaus kraują nuo mūsų rankų?… Ar ne per didelė mums to didingojo darbo našta? Galbūt mes patys turime virsti dievais, kad taptume verti to, ką padarėme?“
O dabar atsakykite man, kodėl turėtų būti draudžiamas meno kūrinys (red. past. – Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“), kuris paklausė manęs, kur yra mano tėvas ir dievas? Kada paskutinį kartą aš prisiėmiau naštą ir kažką paaukojau savo gyvenime? Ir galiausiai – KAS GI YRA TIKRASIS TAVO DIEVAS?
Tai tik hieraldika ir tuščios maldos? Ar tas lašas asmeninio tikėjimo, kurį vis dar turime viduje?
Juokingiausia, kad Jurgio Mačiūno (red. past. – FLUXUS judėjimo pradininko ir spektaklio-provokacijos „MR.FLUXUS arba ŠARLATANAI?“ pagrindinio personažo) ir jo bendražygių surengtas „pokštas“ prieš „SIRENŲ“ spaudos konferenciją visgi tampa „kūnu“. Manau, juokiasi tiek žmonės, skaitę šio genialaus kūrėjo biografiją, juoktųsi tiek ir pats Jurgis Mačiūnas.
O gerbiamiems analitikams pasiūlyčiau galiausiai būti bent kiek atsakingesniems prieš gvildenant visas po ranka pakliūvančias temas. Ir savo kompetencija bent pasistengti aplenkti populiariųjų TV šou projektų komisijų narius.
Gerbiamas A.Stasiulevičiau, aš tikrai svajoju, kad Lietuvoje atsirastų dar bent keli tokio mąsto kūrėjai kaip J.Mačiūnas, M.K.Čiurlionis, ar Jonas Mekas. Bet greičiausiai dabar jau jiems bus gana sunku su tokia griežta „kompetentingos komisijos“ nuomone.
„Ar menininkas savo kūryba griauna, ar stato pasaulį – štai kur yra klausimas ir pasirinkimas. Jurgis Mačiūnas peržengė visas ribas, jam nebuvo nieko švento. Mano manymu, šventų dalykų yra – tai motina, tėvas, tėvynė“, – sakė A. Stasiulevičius. (Citata iš spaudos konferencijos).
Ir dar norėčiau paklausti, o kodėl jūsų šventų dalykų saraše visgi neatsirado to taip ginamo DIEVO?
