Tuomet Seimas nepritarė tokiai pataisai.
Šį kovą tas pačias Regionų plėtros įstatymo pataisas teikė 17-osios Vyriausybės ministras E. Misiūnas. Pone ministre, be to, kad pateikėte plagiatą, dar ir prieštaraujate jumis pasitikėjusių valstiečių sudarytos Vyriausybės programai! Įdomu, ar ir toliau bus laikomasi tokios praktikos?
Bet pradėkime nuo pradžių. Tvirtinant naujosios valstiečių Vyriausybės programą buvo atsiradę optimizmo, kad pagaliau bus atsigręžta į regionus. Programoje aiškiai parašyta, kad, siekdama regionams suteikti daugiau atsakomybės, Vyriausybė „regionų plėtros taryboms suteiks įgaliojimus spręsti dėl visų regioninės politikos planavimo ir įgyvendinimo klausimų, kurie gali būti efektyviau sprendžiami apskrities, o ne savivaldybės ar valstybės lygmeniu.
Šios tarybos, sujungiančios apskrities gyventojų atstovus, turės įgaliojimus spręsti dėl vienos savivaldybės ribas peržengiančių susisiekimo, investicijų, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, profesinio mokymo, kultūros bei kitų klausimų, taip pat turės teisę priimti sprendimus dėl ES fondų investicijų skyrimo bei turės deramą finansavimą savo funkcijoms vykdyti“.
Pagal šias nuostatas, pačios savivaldybės būtų atsakingos už socialinės ir ekonominės plėtros projektų svarstymą, projektų atranką ir išvadų teikimą finansavimą skiriančioms institucijoms. Vis dėlto tokiomis idėjomis, stiprinančiomis regionų gyventojų atsakomybę už savivaldybių ir regionų plėtrą, pasidžiaugėme per anksti.
Ministro E. Misiūno-A. Butkevičiaus Vyriausybių siūlyta pataisa numato: „Regiono plėtros planą tvirtina regiono plėtros taryba. Jeigu Vyriausybė sudarydama regioną iš kelių bendras ribas turinčių apskričių ar savivaldybių nusprendžia, kad šiame regione regiono plėtros taryba nesudaroma, šio regiono plėtros planą tvirtina vidaus reikalų ministras“.
Taigi šia pataisa regionų atstovai, socialiniai partneriai regioninėse plėtros tarybose (savivaldybių merai, savivaldybių tarybų deleguoti nariai ir socialiniai partneriai), mano nuomone, traktuojami kaip nesuprantantys ir negalintys spręsti savo savivaldybių bei regionų investicijų panaudojimo, investavimo tikslingumo.
Kas atsitiko, kad praėjus trims mėnesiams valstiečiai užmiršo savo Vyriausybės patvirtintą programą ir pritarė Regioninės plėtros įstatymo pataisoms, pagal kurias visa sprendžiamoji galia atsiduria ministerijos rankose?
Jei centralizavus valdymą bus keičiamos regionų ribos, tai kam tada savivaldybės ir regionai keletą metų rengė strateginius plėtros planus už tas pačias ES ir savivaldybių biudžetų lėšas? Po tokių pataisų, jeigu joms bus galutinai pritarta, milijonus kainavę planai taps nereikalingi.
Ir kas tas visažinis ministerijoje, galintis žinoti visų Lietuvos savivaldybių ir regionų specifiką, galintis paniekinti ir atimti iš savivaldybių kartu su visuomenės atstovais bei ekspertais parengtus ilgalaikius strateginius plėtros planus? Ar reikia suprasti, kad visų savivaldybių, regionų plėtros tarybų nariai nemąstė ir nemąsto valstybiškai? Ar tikėti, kad tiesioginis centralizuotas vadovavimas ir valdymas, pažeminant savivaldą ir demokratinį valdymą, yra gerai? Kaip tada tikėti kitomis Vyriausybės programos nuostatomis, kai praktiniai veiksmai yra priešingi nei parašyta programoje?
Nuoširdžiai abejoju, kad Seimo vienmandatininkai, regionų atstovai parlamente, balsavo negalvodami apie regionus, kuriems jie atstovauja. Labiau tikėtina, kad pritarė projektui net neskaitę arba „priversti“?
Apmaudu, bet optimizmas dėl regionų atgaivinimo blėsta itin sparčiai: su visuomene net neapsvarstytas pašto skyrių uždarymas, kalbama apie švietimų įstaigų vadovų kadencijų skaičiaus ribojimą matant tik blogus pavyzdžius, mokslo metų trukmės ilginimą be programos supaprastinimo, urėdijų naikinimą nesvarstant ir nepasiūlant alternatyvių reformos įgyvendinimo sprendimų, pensijų fondų „nacionalizavimą“, poveikio aplinkai vertinimą savivaldybių teritorijose nederinant su savivaldybių administracijomis...
Matyt, „tradiciškai“ regionai ir jų problemos bus prisimintos tik vėl artėjant rinkimams. Tik ar bus dar kam dalinti tuos neišsenkančius pažadus, ar pavyks rasti Lietuvoje žmonių, kurie neemigravo? Labai norisi tikėti, o dar labiau palinkėti, kad Seime rastųsi vis daugiau skaitančiųjų už ką balsuoja. Gal tuomet pavyks priimti įstatymus, neprieštaraujančius sveikai nuovokai, gal tuomet nereikės svarstyti ankstesnių Vyriausybių programos plagiatų.
Ričardas Juška, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys.
