Lietuviai, kurie atlaikė okupacijas, nepasidavė svetimų valstybių ideologijoms, pasirodo, nieko nesupranta ir jiems dabar kažkas gali paaiškinti, kaip toliau išgyventi.
Šis klausimas nėra toks jau juokingas ar paprastas, nes išaiškinti mūsų žmonėms, kad jie yra kvailiai, metamos didžiulės pajėgos. Tam skiriami milijonai iš įvairių europinių programų. Tas programas uoliai įgyvendins stropūs „naujieji komjaunuoliai“, ieškantys internete galimai nepalankių komentarų, galinčių įrodyti, kad Lietuva persekioja kitos lytinės orientacijos žmones.
Jiems talkins būrys senųjų dėstytojų, sovietų okupacijos metais kukliai tylėjusių, kai homoseksualius žmones kišo į kalėjimus, o dabar stebuklingai apvertusių savo pažiūras.
Tas programas uoliai įgyvendins stropūs „naujieji komjaunuoliai“, ieškantys internete galimai nepalankių komentarų, galinčių įrodyti, kad Lietuva persekioja kitos lytinės orientacijos žmones.
Europos Parlamentas jau iš esmės parodė, kad krikščioniškos pasaulėžiūros Europos komisijos komisaras negali būti paskirtas. Ačiū Dievui, kad po didelių protestų pavyko išsaugoti galimybę tikintiesiems kryžių pasikabinti. Matyt, šie žmones jaučiasi turį teisę disidentams, okupacijos metais platinusiems Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, pasakyti, kad jie buvo ir yra „nemodernūs“.
Vienos laidos metu teko diskutuoti su homoseksualų atstovais dėl galimybės įsivaikinti vaikus homoseksualioms poroms ir išgirsti atsakymų, kurie padėtų geriau suvokti ginčo esmę ir kuo pagrįstas abiejų pusių nesusikalbėjimas.
Iš profesorės M.A.Pavilionienės paaiškinimų toje laidoje tapo aišku, kad ji ir jos palaikoma pusė žiūri į žmogų kaip į gyvūną su iš to kylančiomis jo teisėmis. Kita pusė mano, kad žmogus nėra vien tik paprastas gyvūnas. Žmogus turi savo dvasinę, kultūrinę, vertybių skalę. Žmogaus dvasia dominuoja prieš jo gyvuliškąjį pradą.
Manau, kad tai – didžiausia nesusikalbėjimo priežastis ir rasti kompromisą šioje situacijoje vargu ar įmanoma. Tikrai nesurasime tokio tarpinio padaro tarp gyvūno ir žmogaus. Jei giname gyvūno teises, tai tada pateisiname jo polinkį į bet kokius fiziologinius veiksmus bet kur, bet kada ir bet kaip, nes tai yra žmogaus kaip gyvūno prigimtis.
Tačiau jei mes kalbame apie žmogaus teises, tai čia atsiranda gausybė visai kitokių reikalavimų. Atsiranda ne tik teisės, bet ir pareigos. Tuomet paaiškėja, kad vaiko teisės negali būti paminamos dėl grupės žmonių noro daryti su juo bet ką. Šiuo atveju yra atimama vaiko teisė turėti tėvą ir motiną bei siūloma paisyti tik suaugusių visuomenės narių teisės jį auginti tarsi šuniuką ar kačiuką.
Atsidūrus tokių moralinių dimensijų aklavietėje, reikia atsakyti į klausimą: žmogus tik gyvūnas ar ne? Jei mes, Lietuvos piliečiai, manysime, kad žmogus yra daugiau nei gyvūnas, tai galima drąsiai tvirtinti, kad Lietuvoje tam tikrų seksualinių mažumų dalies atstovų nepamatuotų reikalavimų įgyvendinimo laikas niekada neateis.
R.J.Dagys yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
