Paskutiniame savo metiniame pranešime Europos Komisijos prezidentas Jeanas-Claude‘as Junckeris vėl kalbėjo apie vieningą Europą. Tai - mintis teisingesne linkme, tačiau kiek ji stabili?
Dar pavasarį J.-C.Junckeris pripažino, kad integracijos projektas gali būti nepatrauklus europiečiams, o didžiausių ES šalių narių vadovai skirtingų greičių sąjungą siūlė vos prieš porą savaičių. Stipriausios ES šalys atvirai svarsto kurti labiausiai integruotų šalių klubą pagal savo pačių taisykles.
Ambicijos veikti kartu atsisakymas nesignalizuotų nieko kito kaip ES pabaigos pradžią. Dviejų greičių Europos siūlymas reiškia netikėjimą Europos Sąjunga. Juk ji buvo kuriama kaip vieninga erdvė, suinteresuota taika ir visų valstybių tolygiu vystymusi. Todėl neabejotina, kad vienintelis būdas ES neišgyventi dar vieno, tik šįkart plataus masto, exito yra veikti ranka rankon. Čia J.-C.Junckeris teisus, bet būtent jis tada, kai sprendėsi britų likimas likti ar nelikti ES, už vieningą Europą Rusijoje „agitavo“ Vladimirą Putiną.
Tam, kad galėtume veikti vieningai, turime išsispręsti kertines problemas, kurios ir lemia gilėjantį ES šalių susipriešinimą ir visuomenių nusivylimą ES. Ar po to, kai viena šalis nusprendė, kad bendrystė sąjungoje nėra geriausias būdas sugyventi, išdrįsome diagnozuoti tikrąsias, o ne paviršutines ES bėdas? Iš J.-C.Junckerio pranešimo atrodo, kad ir toliau žvelgiama į žemiškiausias iš problemų, kurių sprendimas reikalingas, tačiau nėra prioritetas. Pirmiausiai turėtume išsispręsti klausimus, kurie grasina Sąjungos išlikimui.
ES bėdos lyg ir akivaizdžios. Bent šiuo metu jos tikrai nekyla dėl pinigų stygiaus. Pagrindinės mūsų problemos yra susijusios su tolesne ES perspektyva.
Europos Sąjunga sparčiai sensta. Šiuo metu joje gyvena tik 1 iš 21 pasaulio gyventojų. Net milžiniškas lėšas vaikų paramai išleidžiantys skandinavai išgyvena gimstamumo mažėjimą. Socialinė politika ES atrodo vis prasčiau: kol EK prezidentas džiaugiasi atsigaunančia ekonomika, ekspertų teigimu, socialinė atskirtis ne tik nėra stabdoma, tačiau ji yra viena didžiausių, kokią žemynas yra matęs. Pasaulio ekonomikos forumuose ES vis rečiau pasirodo tarp prognozuojamų lyderiajančių ateities ekonomikų. Mokslo lenktynėse vis dažniau pralaimime Azijos valstybėms – proveržio neturime.
Ar turime atsakymus, ką šioje situacijoje turėtume daryti? Dažniausiai iš ES lyderių girdime kažkokiomis vertybėmis pagrįstą kvietimą solidarizuotis, vienytis, telktis. Tačiau šių vertybių turinio niekas nenori arba negali atskleisti. Jo nežino sąjungos lyderiai – jo nejaučia ir piliečiai. Tylima, nes daugelio visuomenių vertybės visai kitos nei norėtų pasiūlyti ES institucijų vadovai. Jų nejungia bendra tapatybė, o vienintelis dirgiklis, į kurį dar reaguoja ES politikai, yra rūpestis akcijų kursų svyravimais ir žmogaus teisėmis.
Iš to kyla ir pačios politinės sistemos krizė. Tai matydami žmonės vis mažiau pasitiki demokratine sistema ir vis viltingiau atsgręžia į populistinius ir radikalius pokyčius žadančius, nesisteminiais prisistatančius politikus. Rinkimuose jie renkasi ne tarp gero ir geresnio, bet tarp blogo ir blogiausio. Akivaizu, kad tokia sistema yra negyvybinga, ji neiškelia tikrų lyderių.
J.-C.Junckeris dabar kviečia dar daugiau sričių priiminėti sprendimus kvalifikuota dauguma. Tai reiškia, kad dar įvairesni ES sprendimai galiotų visoms šalims, net jeigu jos su jais nesutiktų. EK vadovas taip pat ragina išimtinei ES kompetencijai atiduoti itin jautrią socialinės politikos sritį bei rinkimuose į Europos parlamentą rinkti europinius sąrašus, o ne konkrečių šalių politikus. Šiuose rinkimuose ir taip dalyvauja mažiausiai rinkėjų, žmonės nemato jų svarbos savo gyvenime, tad kokia tikimybė juos motyvuoti balsuoti tada, kai jie nebus girdėję apie kitataučius kandidatus?
Visos šios priemonės yra žingsniai link valstybių naikinimo ir ES federacijos kūrimo. Bet ar žmonės nori joje būti? Tai klausimas ne tik apie federacijos patrauklumą, t.y. ar sukūrėme sąjungą, kurioje jie jaučiasi patogiai. Klausimas yra principinis: ar nacionalinės šalys tikrai nebeatrodo reikalingos ir apskritai gali būti pakeistos tokiu dariniu? Žinoma, visos šalys turi savo problemų, bet ar jas įmanoma geriau išspręsti dar labiau „nutolus nuo žmogaus“?
Visą šį problemų mazgą išnarplioti gali būti paprasčiau nei atrodo. Pradėti turėtume prisimindami, kokiu pagrindu ES kurta, kokios idėjos padarė ją stiprią ir kas jai pakenkė.
Žinoma, ne. Šalių visuomenės vargu ar patikės šiuo planu ir imsis jį įgyvendinti. Pastaraisiais metais atlikta daug apklausų, rodančių, kad visoje Europoje, ypač Vakarų ir Pietų Europos šalyse, yra daug daugiau žmonių, norinčių didesnio galių grąžinimo iš Briuselio nacionalinei valdžiai. Ypač kai vietoje sprendimų paieškų EK nuolat veliasi į ginčus dėl viršenybės su šalimis, visų pirma su principingą poziciją užėmusiomis Vidurio Europos valstybėmis. Vis dažniau girdime, kad EK savaip supranta, kas yra ES idėja, ir kad ji, pavyzdžiui, neatsiejama nuo pagalbos teikimo Afrikai, kartu ten propaguojant ir LGBT teises. Kas rimtai galvoja, kad įmanoma ko nors pasiekti Afrikos šalyse ar padėti ten gyvenantiems žmonėms, ten skleidžiant seksualinės laisvės idėjas?
Kartu neišsprendžiame ir problemų teisinėje sistemoje, nors tai galėtų būti dar viena mus vienijančia sritimi, greta ekonomikos. ES teisinė sistema kuriama ne remiantis išrinktų ES piliečių atstovų susitarimais dėl bendrų supaprastintų taisyklių, bet iš esmės niekieno nerinktų institucijų leidžiamais tūkstančiais išaiškinimų. Tarp jų pasiklysta ir geriausi teisininkai, ką kalbėti apie eilinius piliečius.
Visą šį problemų mazgą išnarplioti gali būti paprasčiau nei atrodo. Pradėti turėtume prisimindami, kokiu pagrindu ES kurta, kokios idėjos padarė ją stiprią ir kas jai pakenkė. ES jėga buvo kuriama pasitelkiant ir suvienijant kiekvienos valstybės istorinę ir kultūrinę patirtį, jos skirtingumą priimant kaip vertybę. Tai turėjo didinti ES lankstumą ir galimybes lengviau prisitaikyti prie pasaulio iššūkių. Valstybės buvo lygios tarpusavyje ir rėmėsi pagarbos viena kitai principu. Tai buvo patrauklu ir motyvavo būti sąjungoje. Tą patį turime daryti ir šiandien: kiekvienos valstybės balsas ir jos piliečių požiūris turi būti reikšmingi bendrai ES politikai, o ne tik išklausyti ir kartais dar išbarti už nepritarimą.
Taip pat ES kurta ant aiškaus krikščioniško pagrindo, kur gerbtas žmogaus orumas. Tačiau vėliau jis buvo sugadintas komunistinės ideologijos metastazėmis, tiesa, kiek švelnesnėmis nei mes išgyvenome sovietmečiu. Fanatiškas kairuoliškumas ir liberalumas ne tik kišamas į ES teisinius ir ekonominius mechanizmus, bet ir pradėjo kovą su žmogaus prigimtimi.
Trumpam įsivaizduokime grįžimą prie šių pagrindų, kuriais rėmėsi pokario vieningos Europos kūrėjai. Ar tai, kad žinotume, kas yra kas, būtume skirtingi ir vieningi, nebūtų kelias iš aklavietės, kuris leistų sėkmingai kurti vieno greičio laisvų ir lygių tautų Europą?
Rimantas Jonas Dagys yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.
