Darydami reformą turėtume išspręsti valstybės tarnybos ydas, didinti efektyvumą ir paversti ją patrauklia sritimi karjerai, kad ją rinktųsi ne tik idealistai ir tie, kurie liko, bet visi kompetentingi piliečiai. Deja, kol kas įstatymo projektas sudaro įspūdį, kad paprasčiausiai siekiama sugriauti valstybės tarnybos likučius ir valstybės tarnautojus paversti nuo viršininkų bei politikų malonės priklausomais tarnais. Nors įstatymo projektą pristatydamas ministras su pasididžiavimu teigė, jog dabartiniai viršininkai yra labai kompetentingi ir modernūs, drįsčiau tuo abejoti. Siūlomas įstatymas tiesiog sudarytų puikiausią terpę viršininkų vienvaldystei, korupcijai ir politizuotiems sprendimams. O tai didelis žingsnis atgal.
Įstatymo projektas atrodo kaip praėjusiame tūkstantmetyje galiojusio, nepasiteisinusio, tarptautinių institucijų sukritikuoto Valstybės tarnybos įstatymo kopija. Kita vertus, jis dvelkia ir Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės atneštomis Darbo kodekso nuostatomis, tik pritaikytomis viešajam sektoriui. Skaitant tuometinį DK projektą neapleido klausimas, ką tie vargšai darbuotojai padarė projekto autoriams, kad šie kone visus svertus atiduoda darbdaviams.
Dabar taip pat vis šmėsteli mintis, kad projektas turbūt kurtas ne valstybės tarnybos tobulinimui, atėjusiems į valdžią – jų politikų kaip viršininkų galių stiprinimui. Gal taip tiesiog siekiama, jog valstybės tarnybos nebeliktų? Tikiu, kad kai kuriems gali to norėtis, nes populiarumo besivaikantys politikai savo neišmanymą dažnai pridengia kalbomis tik apie per didelę biurokratiją.
Bet verčiau pagalvokime, kokiomis sąlygomis gautume įvairias paslaugas, jei jas teiktų tik privatininkai ir net nebūtų kur kreiptis turint vieną ar kitą rūpestį. Vakarų pasaulyje yra puikiai veikiančios ir prestižiškos valstybės tarnybos pavyzdžių – turėtume judėti jos link, o ne ardyti sistemą iš esmės.
Tuo tarpu įstatymo projektas siūlo valstybės tarnautojo karjerą palikti jo tiesioginio viršininko arba įstaigos vadovo valiai. Siūloma atsisakyti pareigybių lygių ir kategorijų, taip pat – nedviprasmiškai nustatomo atlyginimo ir priedų skyrimo tvarkos. Visi šie dalykai iki šiol galbūt netobulai, tačiau kūrė visiems vienodas sąlygas, kad valstybės tarnautojai turėtų galimybę nuosekliai, sąžiningai ir kuo labiau nepriklausomai nuo subjektyvaus vadovo vertinimo siekti karjeros valstybės tarnyboje.
Projekte nebelieka priedų skyrimo reglamentavimo. Panašu, kad priedai palenda po pareiginės algos koeficientų intervalais, be to, numatyta, kad tarnautojas gali gauti išmoką už „asmeninį išskirtinį indėlį“. Neapibrėžta, kaip bus nustatomas atlyginimas intervale arba išskirtinis indėlis.
Vietoje to, siūloma įvesti praktiškai nuo darbo vietos priklausančias grupes, numatyti priedą tik už stažą ir pavadavimą bei nustatyti pareiginę algą pagal pareigybei nustatytą pareiginės algos koeficientą arba (!) iš nustatyto koeficientų intervalų. Ši painiava reiškia, kad dirbantys tą patį darbą skirtingose įstaigose gautų skirtingą atlyginimą (nes įstaigos priklauso skirtingoms grupėms), be to, kad tarnautojo atlyginimą pagal akių grožį ar (ne)teisingus sprendimus viršininkas galėtų intervalo ribose pats nustatyti iš naujo. Kitaip sakant, tokia tvarka subjektyviai padidintų darbdavio galias ir sudarytų sąlygas šališkai bausti ir apdovanoti asmeniškai šefui nusipelniusius.
Projekte nebelieka priedų skyrimo reglamentavimo. Panašu, kad priedai palenda po pareiginės algos koeficientų intervalais, be to, numatyta, kad tarnautojas gali gauti išmoką už „asmeninį išskirtinį indėlį“. Neapibrėžta, kaip bus nustatomas atlyginimas intervale arba išskirtinis indėlis. Pastarasis apskritai yra labai subjektyvus dalykas, galintis reikšmingai priklausyti nuo politikų. Lietuvoje jau galiojo įstatymai, kai papildomos išmokos kelis kartus viršydavo bazinę algą. Toks neskaidrus atsiskaitymas negali grįžti. Aiškūs priedai už aiškius nuopelnus tikrai yra sąžiningesnis būdas tarnautojams paskatinti.
Bet kadangi projekte nebelieka vertinimo komisijų, dėl tarnautojų bausmės ar apdovanojimo „tiesioginio vadovo rašytiniu motyvuotu siūlymu spręstų į pareigas priimantis asmuo“. Tačiau juk siekiame skaidrumo ir nešališkumo? Tad vertinimą turėtų atlikti ne galimai asmeninį (nesvarbu, gerą ir blogą) nusistatymą turintis vadovas, bet kelių asmenų vertinimo komisija. Projektu komisijos atsisakoma, nors jos galias sustiprinus ji kaip tik galėtų tapti viena pagrindinių priemonių valstybės tarnybą apsaugant nuo nekompetentingų darbuotojų.
Kita vertus, projekto autoriai patys kiša koją kompetencijai valstybės tarnyboje. Numatoma, kad valstybės tarnautojai turi tobulinti kvalifikaciją, tačiau šis tobulinimas neprivalės būti finansuojamas iš biudžeto. Projekte nebeliko ir tarnautojo teisės į mokymą šio įstatymo nustatyta tvarka už lėšas iš valstybės biudžeto. Kokie ateiviai rašė šią nuostatą?
Atrodo, autoriai nesupranta, kad 10 metų realiai nedidinti ir dažnai vos minimalią algą viršijantys (nekalbu apie viršininkus), perkamosios galios prasme absurdiškai nuvertėję viešojo sektoriaus atlyginimai nėra tokie, kad būtų nieko tokio, jei už mokymus tarnautojai mokėsis iš savo kišenės. Tikrai nemokės. Kas labiausiai dėl to praloš: tarnautojas ar Lietuvos piliečiai, kuriuos aptarnaus užšaldytos kvalifikacijos specialistai? Galiausiai, tai yra neadekvatu teisių ir pareigų balanso požiūriu, nes valstybė neįsipareigoja padėti įgyvendinti įstatymu priskiriamų, finansinę ir kitokią naštą sukuriančių prievolių.
Gaila, tačiau projektas pilnas tokių demotyvacijų. Pavyzdžiui, atsisakoma konkurso į valstybės tarnybą stebėtojų. Manyčiau, tokios netvarkos gali norėti tik tie, kurie ketina rinkti ne geriausius, bet viršininkui tinkamiausius kandidatus. Kitas pavyzdys būtų nedetalizuota tvarka, kaip bus skaičiuojamas užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Dabar tik nurodoma, kad jiems už tai būtų mokama; nei kiek, nei kaip, adekvačiai ar ne – nežinome.
Visiškai nustebino nenoras jautriau žiūrėti į neįgaliuosius, vaikus iki 14 metų ar negalią turinčius vaikus auginančius tėvus bei žmones, kuriems liko keleri metai iki senatvės pensijos. Atrodo, ką tik priėmėme Šeimos stiprinimo įstatymą ir nuolat kalbame apie socialinį jautrumą, tačiau projektą teikianti Vyriausybė siūlo sutrumpinti laikotarpį, per kurį šie žmonės turi būti informuojami apie naikinimą pareigybę ir galimai dėl to kylantį atleidimą iš darbo.
Įvedamas privalomas kadencijų limitas įstaigų vadovams yra praktikoje nepasiteisinusi dirbtinė nuostata. Dėl jos valstybės tarnyboje gali likti dar mažiau kompetentingų tarnautojų, vadovų. Mažai valstybei, kokia yra Lietuva, ypač patiriančiai demografinius nuostolius, nėra lengva surasti pakankamai tinkamos kvalifikacijos vadovų.
Šiame projekte esama ir galios žaidimų. Siūloma, kad Vidaus reikalų ministro vadovaujama ministerija taptų pagrindine įstaiga, nustatančia valstybės tarnautojų darbo politiką.
Gerai dirbusiam vadovui turi būti suteikta galimybė (pabrėžiu) kandidatuoti tęsti veiklą, nes taip jis motyvuojamas dirbti ambicingiau ir sieti savo karjerą su valstybės tarnyba. Jeigu manoma, kad sudaroma galimybė sekančioms kadencijoms būti perrinktiems nekvalifikuotiems vadovams, turime ir galime geriau reglamentuoti vadovų peratestavimą, bet ne atimti iš visų praktiškai vienintelį viešojo sektoriaus siūlomą privalumą – sąlyginį stabilumą.
Šiame projekte esama ir galios žaidimų. Siūloma, kad Vidaus reikalų ministro vadovaujama ministerija taptų pagrindine įstaiga, nustatančia valstybės tarnautojų darbo politiką. Nėra priežasčių manyti, kad Vidaus reikalų ministras, galimai turintis tik policinio darbo patirties, ar jo vadovaujamos ministerijos darbuotojai yra pakankamai kompetentingi socialinio draudimo, paveldosaugos, švietimo, energetikos ir visose kitose srityse, į kurias reikia atrinkinėti valstybės tarnautojus. Sunkiai tikėtina, kad viena politikų valdoma institucija galėtų nešališkai rūpintis darbu kitose politikų valdomose institucijose.
Tuo tarpu Valstybės tarnybos departamentas yra reikalingas kaip neutrali institucija kuo vieningesnei sistemai užtikrinti – kad visi vienodomis ir aiškiomis sąlygomis pretenduotų į valstybės tarnybą – bei Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo priežiūrai. Neaišku, kodėl jį planuojama ardyti, jeigu numatoma įgalioti kitą instituciją, kam vėl turėsime mesti aibę pinigų. Primenu, kad jų reformai nėra skirta.
Galiausiai nepamirškime, kad šį projektą pasiūlė ta pati Vidaus reikalų ministerija, kuriai turėtų galioti Septynioliktosios Vyriausybės programa. O Vyriausybės programoje tarp kitų nuostatų apie veiksmingą ir profesionalią valstybės tarnybą rašoma: „Siekiant, kad valstybės tarnyba būtų patraukli, moderni, depolitizuota ir efektyvi, bus įdiegta kompetencijomis grįsta valstybės tarnybos sistema [...] Kovosime su korupcija ir nepotizmu valstybės tarnyboje [...] skatinsime valstybės ir vietos savivaldos tarnybos profesionalumą ir kokybę: jos veiklos efektyvumą, tarnautojų kompetencijos didinimą [...] Sieksime, kad valstybės tarnybos prestižo lygis ir paskatos joje dirbti pritrauktų gabiausius darbuotojus“. Akivaizdu, kad siūlomas projektas neatitinka ne tik šių, bet ir dalies kitų Vyriausybės programos įsipareigojimų.
Neatitinka šis projektas ir sveiko proto principų, ignoruoja geriausias užsienio patirtis valstybės tarnybos srityje. Tačiau atitinka pačios Vidaus reikalų ministerijos interesą didinti savo galias ir politikų norą turėti kuo didesnę įtaką valstybės tarnautojams. Politizuoti valstybės tarnybą bei griauti joje skaidrumą ir stabilumą yra sena pagunda kiekvienai valdžiai. Akivaizdu, kad dabartinė Vyriausybė šiai pagundai pasidavė. Dar daugiau įtarimų sukelia tai, kad statutiniams pareigūnams paliekama sena tvarka. Ar vadovaujamasi principu, kad „savų“ skriausti negalima?
Jeigu Seimas pritars šiam eksperimentui, bus pratęstas su DK priėmimu pradėtas žaidimas dirbančiųjų likimais. Jau atėmęs saugumą iš dirbančiųjų privačiame sektoriuje, Seimas atimtų saugumą ir iš valstybės tarnautojų. Privalome balsuoti prieš šį projektą. Arba nustoti verkšlenti dėl emigracijos, kuri būtent tokiais sprendimais ir skatinama.
Rimantas Jonas Dagys yra Lietuvos respublikos Seimo TS-LKD frakcijos narys.
