Bendraeuropietiška sistema yra aiški: atliekas surenkame, išrūšiuojame ir perdirbame. Buvome susiplanavę, kad iki 2020 m. beveik du trečdaliai, arba 65 proc. visų atliekų bus perdirbamos. Tačiau abejotino pagrįstumo Lietuvos valdžios sprendimai kelia klausimą, ar mūsų tikslas yra atliekų sutvarkymas, ar tiesiog europinių lėšų įsisavinimas?
Sunkiai suprantama, kodėl buvo apsispręsta Lietuvoje kurti mechaninio biologinio apdorojimo sistemą – ji iki 2019 m. visoje Europoje turi būti panaikinta, kaip prieštaraujanti žiedinei ekonomikai. Dabar žinome tai, kas ir turėjo paaiškėti: problemų ne mažėja, o daugėja.
Pripažinkime, dabar turime situaciją, kuomet atliekas tiesiog perdėliojame, iš vienos pagamindami 3-7 skirtingas atliekas, kurios savo likimo laukia kaupiamos kalnais.
Visos mechaninio biologinio atliekų apdorojimo gamyklos, tarp jų ir pavyzdžiui Kauno, turi technologinių problemų, o dėl stipraus atliekų skleidžiamo kvapo kilęs vietos gyventojų pasipiktinimas pasiekė aukščiausius šalies pareigūnus. Visagino, Kėdainių, Elektrėnų, Utenos gyventojai kyla į kovą prieš atvežtines atliekas, pagamintas iš atliekų, nes jos netvarkomos, jų nėra kur dėti, jos kaupiasi, dvokia ir kelia nepasitenkinimą.
Pripažinkime, dabar turime situaciją, kuomet atliekas tiesiog perdėliojame, iš vienos pagamindami 3-7 skirtingas atliekas, kurios savo likimo laukia kaupiamos kalnais. Akivaizdu, kad sistema tiesiog nefunkcionuoja ir tai tebuvo pinigų ištraukimas ne tik iš Europos Sąjungos, bet ir iš mūsų pačių kišenių.
Juk būtų logiška, kad jei turime maisto atliekas – gaukime iš jų dirvos gerinimo priemones, trąšas. Yra plastikas – gaminkime produktus iš perdirbto plastiko. Taip pat su stiklu. Ir tai būtų normalus, produktyvus atliekų perdirbimo ciklas, tačiau šiuo metu mes užsiimame tik atliekų dauginimu ir pamažu pradedame jas vežti atgal į sąvartynus arba kurti naujus, nelegalius sąvartynus. Akivaizdu, kad ateityje kuo toliau, tuo daugiau jų ten grąžinsime.
Dar daugiau – teisinė bazė visiškai nesutvarkyta ir net jei mums pavyktų ką nors iš tų atliekų pagaminti, mes to niekaip negalėtume įforminti, nes nėra nei sertifikavimo sistemos, nei už tai atsakingų institucijų. Nieko. Pas mus netgi kompostas, kurį tikrai galėtume gaminti, kaip produktas gali būti traktuojamas tik tada, jei yra aiški sertifikavimo sistema, jei apibrėžiama, kas gali taip vadintis, kokiomis savybėmis jis pasižymi, kokia turi būti jo sudėtis, ir t.t.
Lietuva – vienintelė šalis ES, kurioje tokios sistemos nėra ir net tai, ką mes gaminame, ir kas jau yra gana panašu į produktus, formaliai yra nelegali produkcija. Belieka pažvelgti tiesai į akis – iš atliekų gaminame atliekas.
Peržvelkime skaičius. Lietuvoje per metus susidaro apie 1,3 mln. tonų vien komunalinių atliekų, tačiau dar įspūdingesnis kiekis atliekų lieka po pramoninių gamybos procesų – net apie 4,2 mln. tonų. Deja, efektyvaus recepto, kaip su jomis tvarkytis, jei atmestume perrūšiavimo ir kaupimo galimybę – neturime ir, panašu, kad artimiausiu metu neturėsime.
Su nedidele dalimi atliekų padeda susidoroti tokie gigantai kaip „Akmenės cementas“, kuris savo laiku degino didelių gabaritų traktorių, kombainų ir sunkiasvorių sunkvežimių padangas, kitas gumos atliekas, o kartu su sauso gamybos būdo technologine linija turi galimybių kurui panaudoti rūšiuotas komunalines ir pramonines atliekas, tačiau jos turi tenkinti tam tikslus kaloringumo ir sudėties reikalavimus.
Visoje Europoje būtent kūrenimas yra paplitęs, kontroliuojamas ir įprastas būdas spręsti atliekų kaupimosi klausimą. Žinoma, svarbu, kad iš atliekų gautas kuras būtų sertifikuotas, o ne virstų dar viena formaliai nelegalia atlieka.
Šiandien Lietuvoje antriniame rūšiavime gaunamos išrūšiuotos atliekos, iš kurių tik apie 5 proc. teoriškai gal ir galėtų būti panaudojama „Akmenės cemente“. Bet ar tas finansiškai būtų pagrįsta – turi atsakyti pati įmonė, nes reikalingi dideli kapitaliniai įdėjimai papildomai technologinei įrangai, kuri turi atsipirkti. Panaši situacija yra ir su įmone „Palemono keramika“.
Yra du skirtingi terminai – deginti ir kūrenti. Degindami tiesiog eikvojame papildomą energiją ir pinigus, tam, kad sudegintume tai, ko patys prigaminome. Kai kūrename – gauname energiją, ir atliekas naudojame kaip energijos šaltinį. Dalis atliekų, su kuriomis nežinome, kaip tvarkytis, bent jau būtų naudingos tokia forma. Ir reikia pastebėti, kad visoje Europoje būtent kūrenimas yra paplitęs, kontroliuojamas ir įprastas būdas spręsti atliekų kaupimosi klausimą. Žinoma, svarbu, kad iš atliekų gautas kuras būtų sertifikuotas, o ne virstų dar viena formaliai nelegalia atlieka.
Tas pats sutvarkymo būdas galioja ir pramoninėms atliekoms, kurios kaupiasi dar didesniu kiekiu nei komunalinės. Jų nėra kur dėti, kartais jomis bandoma atsikratyti nelegaliais bei nekontroliuojamais būdais. Tai buitinių nuotekų dumblas, klijuota mediena, tekstilės ir panašios atliekos.
Būtų laikas bent jau pažiūrėti, kaip senosios Europos Sąjungos valstybės tvarkosi šioje srityje, ir priimti valingus bei visuomenei naudingus sprendimus, o ne trypčioti vietoje vis neišjudant su gilesnio pirminio rūšiavimo plėtra, atliekų kūrenimo gamyklų Vilniuje bei Kaune projektais ir aiškiai reglamentuota atliekų tvarkymo politika. Nejau valdžios institucijos laukia, kol nuo atliekų kaupimosi keliamų problemų išsproginės visuomenės kantrybė visoje Lietuvoje, o gal ir visoje Europos Sąjungoje?
Aplinkos ministerijos prerogatyva būtų tuo užsiimti, tačiau noras pasidžiaugti Europos pinigais, kuriuos investavome į netinkamas technologijas, yra didesnis už protą, o Lietuvos gyventojai valdžiai yra trečiaeilis dalykas.
Dr. Rimantas Pranas Budrys yra Aplinkos vadybos ir audito instituto vadovas
