Tačiau toks žanras, nors ir teikiantis keisto malonumo, greitai pabosta. Tad norėčiau pasiūlyti šių kūrinių variacijoms pratęsti papildomos, šį kartą faktinės, medžiagos.
Panagrinėkime, kas ta galima antroji krizės banga ir kuo ji skiriasi nuo pirmosios. Šalis patenka į ekonomikos krizę tuomet, kai jos ekonomikoje susidaro didelis makroekonominis disbalansas, dėl kurio ekonomika pasidaro atvira įvairiems sukrėtimams ir pažeidžiama. Taigi, reikėtų atsakyti į klausimą, ar mūsų ekonomikoje yra susidaręs didelis disbalansas – toks, koks buvo susidaręs 2004–2008 metais, ir ar mums gresia išoriniai ekonomikos sukrėtimai.
Tai svarbu panagrinėti, kadangi, jei šalies ekonomikos automobilis yra subalansuotas ir visi varžtai gerai prisukti, tuomet išorinius ekonominius sukrėtimus galima atlaikyti lengviau.
2008 metais – prieš dabartinei Vyriausybei imantis darbo – Lietuvos ekonomikos automobilio varžtai buvo visiškai atsilaisvinę dėl neatsakingos to meto politikų vykdomos priežiūros. Be to, šio automobilio vairuotojas stipriai viršijo saugų greitį. Taigi, pasitikome pasaulinę finansų krizę jau su perkaitusiu automobilio varikliu. Tokią situaciją buvo galima nesunkiai pamatyti panagrinėjus kelis makroekonominius rodiklius.
2008 metais Lietuvos prekybos balanso deficitas sudarė 11,8 proc. nuo BVP. Toks prekybos balanso deficitas reiškia, kad Lietuva 2008 metais suvartojo 11,8 proc. prekių ir paslaugų daugiau, nei pati pagamino. O už didesnį vartojimą mokėjome daugiausia skolintomis lėšomis. Tik skolinosi ne valstybės sektorius, o privatus sektorius. Infliacija tuomet siekė dviženklius skaičius, buvo didžiulis disbalansas tarp ekonomikos sektorių – statybos sektorius sudarė nepaprastai didelę dalį visos ekonomikos; nekilnojamojo turto kainos neatitiko realios vertės; valstybės biudžeto išlaidos nuo 2005 metų iki 2008 metų augo vidutiniškai po 18 proc. kasmet.
Taigi kurį laiką, buvo daug signalų, kad šalyje vyksta pavojų keliantys reiškiniai. Tačiau tuometinė Vyriausybė net skambant pavojaus varpams vykdė ekspansinę fiskalinę politiką ir džiaugėsi ekonomikos perkaitimu, atrodžiusiu svaiginančiu augimu. Tokį patį miražą matė ir Graikijos politikai, kurie, skirtingai nuo Lietuvos, nesiėmė savo ekonomikos automobilio remonto laiku. Jei Lietuva to nebūtų dariusi, mus galėjo ištikti panašus likimas kaip graikus – bankrotas.
Tuometinis Lietuvos bankas taip pat neatliko jam keliamo tikslo – užtikrinti kainų stabilumą ir finansų sektoriaus priežiūrą. O padaryti buvo galima daug – keisti likvidumo normatyvo skaičiavimo taisykles, padidinti privalomųjų rezervų normą ir (ar) parengti atsakingo skolinimo politiką. Tokia politika buvo parengta 2011 metais, tačiau jau gerokai per vėlai.
Atsiritusi pasaulinė finansų krizė – svarbus veiksnys, tačiau minėti vidiniai Lietuvos ekonomikos disbalansai lėmė, kad krizės poveikis buvo toks didelis – mes išgyvenome ir pasaulio ekonomikos krizę, o kartu ir labai gilią savo vidinę ekonomikos krizę. Skaitant kai kurių politikų pasisakymus ima atrodyti, kad krizė buvo sukelta naujosios Vyriausybės įspėjimais apie krizę. Bet tai net nepanašu į nuoširdų bandymą nežiūrėti į faktus.
Akivaizdu, kad 2012 metais Lietuvos ekonomikos situacija visiškai kita. Vyriausybė stabilizavo valstybės finansus. Biudžeto išlaidos nustojo augti, ir net augant ekonomikai biudžeto išlaidos 2010 metais buvo mažesnės nei 2009 metais. 2011 metais biudžeto išlaidų augimas buvo du kartus mažesnis nei Lietuvos ekonomikos augimas. Valstybės biudžetas išlieka vis dar deficitinis, tačiau deficitas stipriai mažinamas – 2012 metų biudžeto deficitas atitiks Mastrichto kriterijus ir sieks 3 proc. nuo BVP. Taip, valstybės skola auga, tačiau ji yra valdoma. Deja, nebuvo įmanoma per paskutinius metus gyventi be biudžeto deficito nepakėlus mokesčių arba dar labiau neapkarpius švietimo, sveikatos apsaugos, policijos darbuotojų uždarbio ar socialinės paramos – pensijų ir kt.
2011 metais prekybos balanso deficitas sumažėjo iki 1,4 proc. nuo BVP. Paslaugų ir prekių eksportas išaugo iki rekordinių aukštumų ir siekė 83 mlrd. Lt – net 24 proc. daugiau nei 2008 metais. Didžiąją šio augimo dalį sudaro eksporto apimties, o ne kainų augimas. Tai rodo mūsų išaugusio konkurencingumo rezultatus. Svarbu tai, kad mūsų eksportas didėja ir į rinkas, kurios neauga.
Jei pažvelgsime į detales, apie padidėjusį šalies konkurencingumą byloja ir vienetinės darbo sąnaudos (angl. „unit labour cost“). Mažėjančios sąnaudos rodo šalies konkurencingumo kilimą. 2011 metais šios sąnaudos buvo 15,6 proc. mažesnės nei 2008 metais.
Lietuvos ekonomikoje išteklių (darbo ir investicijų) sutelktumas iš neprekybinio, kitaip sakant, beveik neeksportuojančio ir labai procikliško sektoriaus – statybos – yra persikėlęs į užsienio prekyba užsiimančias ekonomines veiklas, kurios mažiau reaguoja į ekonomikos cikliškumą dėl išaugusio konkurencingumo.
Ekonomikoje nebeliko kainų burbulų, todėl kainų burbulo subliūškimo rizikos, kuri gali stipriai pažeisti ekonomiką iš vidaus, nėra.
Ar ne pernelyg rožinis paveikslas?
Lietuva yra atvira ekonomika, todėl mes negalime visiškai apsisaugoti nuo išorės veiksnių. Lėtėjanti mūsų eksporto rinkų ekonomika visada mums atsilieps neigiamai. Tam, kad neigiami veiksniai būtų kuo silpnesni, reikia turėti diversifikuotą prekybos partnerių ratą. Lietuva jau dabar tokį turi. Ūkio ministerijos vienas svarbių tikslų – didinti šią eksporto rinkų diversifikaciją. Tačiau kai sunkmetis sukrečia ne vieną šalį, o visą pasaulio ekonomiką, tuomet, deja, Lietuva negali niekaip apsisaugoti nuo tokio šoko, kadangi tai nuo mūsų tiesiog nepriklauso.
Po 2008 metų finansų krizės pasaulio ekonomika vis dar sunkiai atsigauna. Ypač sunkiai atsigauna didžioji dalis ES šalių – mūsų svarbiausi prekybos partneriai. Tikrai egzistuoja rizika, kad lietuviškos kilmės eksporto paklausa gali sustoti ar net sumažėti. Visgi Lietuvos ekonomikos konkurencingumas šiandien gerokai didesnis. Mūsų verslai parodė, kad net krizės metu jie sugeba laimėti – augti įsitvirtinusių ir brangesnių konkurentų sąskaita ar, pasinaudoję jų silpnumu, juos įsigyti su visomis rinkomis.
Tad man išvada aiški – antroji krizės banga tikrai ateis ne iš Lietuvos vidaus. Mus gali paliesti mūsų eksporto rinkų krizės per paklausos mažėjimą, tačiau atsilaikyti turime gerokai daugiau jėgų.
Tad, manau, Prezidentės žodžiai apie galimą antrąją krizės bangą yra visų pirma nukreipti Lietuvos politikams, kurių neatsakingas elgesys gali būti tikroji ekonomikos silpnumo priežastis.
