Kaip taip gali būti, kad nuolat kairiosios darbotvarkės įgyvendinimo svarbą pabrėžiantis naujasis LSDP pirmininkas, nematydamas jokios galimybės socialdemokratinės politikos įgyvendinti su Seimo valstiečiais, tuo pat metu labai sėkmingai koalicijoje dirba su, matyt, į kairę „atsivertusiais“ Vilniaus liberalais ir konservatoriais?
Gal Vilniaus taryboje socialdemokratų pajėgos gausesnės? Seime socialdemokratai (neskaičiuojant prie frakcijos prisijungusių dviejų darbiečių) sudaro 12 procentų visų Seimo narių, tuo tarpu Vilniuje – nepilnus 8 procentus tarybos narių. Gal mūsų savivaldybininkų veidai žinomesni? Vargu, ar ir visi Vilniaus skyriaus bičiuliai pajėgtų išvardinti trumpą sąrašą iš keturių pavardžių.
Išties, jau darosi nejauku stebėti liberalų vedamos Vilniaus valdžios visišką fiasko, ir kur kas labiau keistą Vilniaus socialdemokratų frakcijos troškimą kartu prisiimti atsakomybę už neveiklumą. Šilumos kainų pakėlimas, prastėjanti miesto gatvių būklė ir nesugebėjimas susitvarkyti su liūčių padariniais, nepasirengimas suformuoti alternatyvias turistų traukos priemones laikinai uždarius oro uostą, iniciatyvos stoka tvarkant reprezentacinę Lukiškių aikštę, o ką jau bekalbėti apie parodytus išskirtinius gebėjimus vilkinant nacionalinio stadiono statybos projektą.
Pagaliau, ar galime tikėtis stambaus masto investicinių projektų įgyvendinimo, jei net Vilniaus autobusų stoties sutvarkymas – neįkandamas „riešutėlis“ miesto valdžiai?..
Pradeda imti azartas, kaip toli gali pažengti Kaunas, kol Vilnius pabus iš letargo miego. Nenustebčiau, jei vieną rytą išvysčiau Kauno merą Vilniuje kabinantį plakatus „Ir Vilniuje galima gyventi“, o mūsų miesto valdžią abejingai tai stebinčią.
Ir visame šitame neveiklumo apogėjuje glumina tai, kokie motyvai ar bent emocijos lemia, kad analogiška diskusija dėl išėjimo iš koalicijos nėra mūsų bičiulių keliama Vilniaus savivaldybės taryboje. Juk tai būtų logiškas, nuoseklus ir netgi labiau pagrįstas sprendimas nei koalicijos Seime atveju.
Išties, mums sudėtinga suprasti kai kuriuos Vilniaus bičiulių darbo koalicijoje ypatumus, pavyzdžiui, tokius, kai LSDP frakcijos Vilniaus savivaldybėje nariai dalyvauja pikete prie savo savivaldybės. Visuomet maniau, kad tokie metodai labiau dera opozicinei jėgai. Bet kur jau čia mums suprasti jauno proto vingrybes... Pagaliau apie kokį sklandų koalicijos savivaldybėje darbą galima kalbėti, jei valdantieji net nesugeba susirinkti į Tarybos posėdžius ir užtikrinti kvorumą sprendimams priimti.
Ir pabaigai. Partijos bičiuliai, politikos apžvalgininkai stebisi, kad socialdemokratų lyderiai ėmė santykius aiškintis viešai. Visgi kokie mes, senieji socialdemokratai, kai kieno akimis bebūtume „supuvę“, bet mums visuomet rūpėjo partijos veidas, ir aštrios diskusijos, kurių netrūkdavo, likdavo viduje.
Naują bendravimo toną dar iki Seimo rinkimų uždavė ne kas kitas, o naujasis partijos pirmininkas, kurio kritika tuometinės partijos vadovybės ir jos vykdomos politikos atžvilgiu kur kas dažniau liedavosi viešojoje erdvėje negu partijos suvažiavimuose. Mes, kad ir sẽniai, bet esame priversti mokytis naujų komunikavimo formų, nes kitaip liekame neišklausyti ir neišgirsti.
Rimantė Šalaševičiūtė yra Seimo Žmogaus teisių komiteto narė, socialdemokratė.
