Ilgą laiką vaikai visuomenėje buvo laikomi suaugusiųjų nuosavybe, kažkam priklausančiu objektu, neturinčiu teisių. Žmonijos istorijoje žinoma daug žiauraus elgesio su vaikais pavyzdžių. Jie buvo aukojami dievams, parduodami į vergiją, žudomi silpniausieji. Vaikai būdavo prilyginami suaugusiesiems ne teisėmis, o tik pareigomis ir jiems užkraunama atsakomybe – jie buvo verčiami sunkiai dirbti, o taip pat ir žiauriai baudžiami už nepaklusnumą.
Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, daugybė vaikų liko be tėvų, namų ir duonos kąsnio. 1919 m. Didžiojoje Britanijoje mokytoja Eglantyn Jebb įkūrė organizaciją „Gelbėkit vaikus“. Pasak jos, „pasaulio vaikams labai reikia apsaugos, nes jie labiausiai kenčia nuo trumparegiškos politikos, mūsų politinių klaidų ir karų“. Šios pirmosios vaikų teisių gynėjos pasiūlyti vaiko apsaugos principai buvo priimti Tautų Lygoje 1924 m. ir taip vaikų teisės pirmą kartą buvo paskelbtos pasauliui.
Po Antrojo pasaulinio karo šie principai tapo 1959 m. lapkričio 20 d. priimtos Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijos pagrindu. Vis daugiau valstybių ėmė domėtis vaiko teisėmis. Kadangi deklaracija buvo moralinio pobūdžio, 1989 metais Jungtinių Tautų (JT) Generalinė Asamblėja priėmė Vaiko teisių konvenciją, kuri gina vaikų teises.
JT Vaiko teisių konvencija yra unikali. Tai pirmasis tarptautinis dokumentas, apimantis tokį platų ir išsamų vaiko teisių spektrą: vaiko pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Pirmą kartą žmonijos istorijoje įvardytas vaiko dalyvavimo principas – juk, dalyvaudamas priimant su juo susijusius sprendimus, vaikas mokosi atsakomybės, dialogo ir tolerancijos.
agrindinis priekaištas Lietuvai – esame parengę daug programų ir projektų, skirtų šeimai ir vaikams, bet neturime nuoseklios valstybės vaiko teisių politikos.
2013 m. spalio 4 d. JT Vaiko teisių komitetas paskelbė baigiamąsias pastabas dėl Lietuvos, kuri JT Vaikų teisių konvenciją ratifikavo 1995 m. liepos 3 d., įsipareigojimų įgyvendinimo. Deja, tenka apgailestauti, tačiau daugelis JT Komiteto pareikštų pastabų Lietuvai kartojasi daugybę metų. Pagrindinis priekaištas Lietuvai – esame parengę daug programų ir projektų, skirtų šeimai ir vaikams, bet neturime nuoseklios valstybės vaiko teisių politikos.
Taigi, privalome sukurti aiškius, nuo politinių vėjų nepriklausomus, vaikų politikos pagrindus, stiprinti už vaikus atsakingas institucijas, imtis konkrečių priemonių, kad valstybės institucijos, dirbančios vaikams, būtų aprūpintos reikiamais žmogiškaisiais, finansiniais ištekliais ir techninėmis priemonėmis.
Norėčiau paminėti tik keletą aspektų, dėl kurių yra sunerimęs JT Vaiko teisių komitetas. Pirmiausia, didelį dėmesį Komitetas skiria fizinių bausmių tolerancijai Lietuvos visuomenėje – uždrausti fizines bausmes įstatymu Komitetas ragina jau trečią kartą. JT ypač neramina tai, kad dalis visuomenės fizines bausmes vertina kaip gėrį. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, vaikas – ne privati tėvų nuosavybė, o žmogus, turintis savo garbę ir orumą.
Leiskite paklausti, kodėl prasižengę suaugusieji neplakami rykštėmis? Argi vaikai yra antrarūšiai, ir jiems žmogaus teisių standartai negalioja? Taigi, JT Vaiko teisių komitetas reiškia susirūpinimą ir dėl to, kad į vaiką Lietuvoje vis dar žiūrima, kaip į objektą, daiktą, o ne į teisių turėtoją.
Antra, aktuali problema išlieka ne tik fizinės bausmės, bet ir seksualinis vaikų išnaudojimas, prekyba vaikais. Lietuva buvo pagirta už Baudžiamojo kodekso pakeitimus, nustatant vėlesnį vaiko amžių, kada jis gali duoti sutikimą lytiniams santykiams (dėl šios nuostatos įtvirtinimo pati kovojau daug metų), taip pat ir už tai, kad išplėtėme prekybos žmonėmis sąvoką.
Esame pagirti už prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, tarp jų ir ratifikuotą Konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos. Tačiau Komitetas susirūpinęs dėl tinkamos pagalbos nukentėjusiems nuo smurto, ypač seksualinio smurto, vaikams.
Trečia, norėčiau atkreipti dėmesį į JT Komiteto pastabas dėl pažeidžiamų vaikų – neįgalių, skurstančių, augančių ne šeimoje, romų, nepaklusnių įstatymui – diskriminacijos. Kad tokių vaikų Lietuvoje gerovė nerūpi, rodo tai, kad apie juos nėra sisteminių duomenų, nėra aiškiai detalizuotos ir sistemingai analizuojamos kiekvienai pažeidžiamai grupei būdingos problemos, o taip pat tų vaikų poreikiai, ir neįvardintos būtinosios konkrečiai taikytinos priemonės, apsaugančios tokius vaikus nuo diskriminacijos. Taigi, tiesiog būtinas specialus dėmesys šiems visuomenėje ypač pažeidžiamiems vaikams.
Vaikų, augančių globos institucijose, skaičius Lietuvoje – didelė mūsų gėda. Šį klausimą keliu daug metų, ir panašu, kad jis pradėjo judėti iš mirties taško.
Ketvirta, JT Komitetas kelia klausimą ir dėl geriausių vaiko interesų principo, įtvirtinto Konvencijos 3 straipsnyje, teisingo supratimo ir įgyvendinimo Lietuvoje. Geriausių vaiko interesų sąvoka nėra visiškai adekvati teisėtų vaiko interesų sąvokai. JT rekomenduoja išaiškinti geriausių vaiko interesų sąvoką LR Civiliniame kodekse ir organizuoti visų dirbančiųjų su vaikais švietimą apie geriausių vaiko interesų sampratą.
Penkta, negaliu nepastebėti JT Komiteto nuomonės dėl institucinės vaiko globos sistemos Lietuvoje. Vaikų, augančių globos institucijose, skaičius Lietuvoje – didelė mūsų gėda. Šį klausimą keliu daug metų, ir panašu, kad jis pradėjo judėti iš mirties taško. Esu įsitikinusi, kad vaikas turi augti šeimoje, jausdamas meilę, laimę ir supratimą taip, kaip teigiama Vaiko teisių konvencijoje.
Remiantis Konvencija, iš šeimos vaikas gali būti paimamas skubiai tik tada, kai kyla grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. Kitais atvejais vaiką atskirti galima tik tada, kai šeima sistemingai ir grubiai pažeidžia vaiko teises ir geriausius vaiko interesus, ir kai nepavyksta suteikti pagalbos biologiniams tėvams, užtikrinant sąlygas vaikui augti ir vystytis. Tais atvejais vaiku pasirūpinti turėtų tinkamai parengti globėjai, o ne beveidė ir šalta institucija.
Šiandienos mūsų politikų uždavinys – mokyti visuomenę atsakingai elgtis su vaikyste ir paneigti prietarais pagrįstą baimę, kad vaiko teisių institutas neva demoralizuoja vaiką, daro jį nepaklusnų ir blogą. Privalome įgyvendinti dar 1959 metais Vaiko teisių deklaracijoje paskelbtą idėją, kad žmonija privalo duoti vaikui visa ką ji turi geriausio.
Ir nepamirškime – JT Vaiko teisių deklaracija ir konvencija tiesiogiai išplaukia iš JT Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos.
Rimantė Šalaševičiūtė yra Seimo LSDP frakcijos narė, Žmogaus teisių komiteto narė, Konstitucijos komisijos pirmininkė
