Jei ne ji, kažkieno siųsta europinė biurokratė ir dar buvusi Algirdo Brazausko parankinė, vyktų normali Prezidento rinkimų kampanija.
Reikia sutikti, kad Prezidento rinkimų kampanija yra neįtikėtinai pasyvi. Bet juk ji kitokia ir negali būti – pagal apibrėžimą ji yra imitacinė. Ką veikia joje Loreta Graužinienė, Česlovas Jezerskas, Valentinas Mazuronis, Algirdas Butkevičius? Dalyvauja rinkimuose? Baikit juokus. Jie begėdiškai naudojasi mokesčių mokėtojų pinigais ir darosi sau nemokamą „pijarą“ per visas televizijas ir radijo stotis. Ar gali būti geresnė proga susireikšminti iki valstybės vadovo, nors ši pozicija jiems šviečiasi kaip vilkui pilnaties blynas?
Rinkimų kampanija nevyksta dar ir dėl to, kad visuomenei, jei jos reikšmingesnė dalis išvis ateis į rinkimus, kandidatas aiškus. Pažiūrėkite į reitingus ir į tai, ką kalba žmonės, kurie juokiasi iš nešiojamų pakampiais D.Grybauskaitei skirtų „kompromatų“. Neįtikinama.
Aišku, tai nėra gerai, kad partijos Lietuvoje yra tokios silpnos, jog jų kandidatai neprilygsta Europos komisarei – t.y. specialistei, savo srities profesionalei, bet iki šiol nedalyvavusiai politikoje. Gali būti, kad būtent politinės patirties stoka jai nekart pakiš koją, o valingų sprendimų, kurių iš jos tikisi tauta, teks atsisakyti politinio stabilumo vardan. Visko gali būti.
Bet iš visuomenės negali atimti jausmo, kad reikia pokyčių, reikia žmogaus, kuris drįstų padraskyti akis bujojančiam partiniam elitui. Tai kokia rinkimų kampanija gali būti, jei tarp 7 vadinamųjų kandidatų, deja, toks tėra vienas?
