Tik ar tinkamai suskaičiuojame jaunus bedarbius?Juk Darbo birža į duomenų formavimą įtraukia ir tuos, kurie mokosi – Lietuvoje, LSS duomenimis, šiuo metu yra beveik 200 000 studentų. Ar tikrai visi jauni žmonės ieško darbo? Ir ar nenuvertiname jaunimo iniciatyvumo ir gebėjimų?
Greičiausiai pažįstame nors vieną jauną žmogų, kuris išvažiuoja reguliariai „pauždarbiauti“ į užsienį, o po to gana ramiai gyvena Lietuvoje kitą metų dalį, ir dėl patekimo į nedarbo statistiką nesuka sau galvos.
Vis daugiau jaunuolių savo pomėgius paverčia freelance veikla ir vienokiu ar kitokiu būdu savo produktus – nuo fotografijos iki lėlių siuvimo – atveda į rinką.
Jiems taip pat mažiausiai įdomi nedarbo statistika ar politinės priemonės, kaip ją sumažinti. Todėl pateikiamas beveik 25 proc. jaunimo nedarbas praktiškai gali būti gerokai mažesnis.
Tai, kad mūsų jaunimo nereikia vedžioti už rankos ir jis pats viską sugeba, parodo faktas, kad daug jaunų žmonių puikiai įsitvirtina užsienio darbo rinkose.
Vieni gal sunkiau, kiti paprasčiau, tačiau randa darbo vietą. Ir abejotina, kad ten jiems siūlė subsidijas, organizavo mobilias darbo grupes ar kaip kitaip išskyrė iš visų potencialių darbuotojų rato.
Tai tik rodo, kad viskas, ko reikia jaunimui, yra darbas – ne valdžios užtarimo ar įstatyminės tik jiems vieniems subalansuotos apsaugos, o galimybės įrodyti, ką moka, ir kad gali tapti nemažiau patikimu darbuotoju nei jau esantys darbo rinkoje.
Tokių galimybių sudarymas nėra jaunimo nedarbo problema. Ji apskritai darbo santykių reguliavimo, darbo rinkos ir verslo sąlygų pasekmė.
Pasaulio banko duomenimis, 9 iš 10 darbo vietų sukuria privatus sektorius – verslas. Tad ir sprendimai darbo vietų kūrimui ar didesniam darbuotojų samdymui yra ganėtinai aiškūs.
Tai verslo sąlygos, administracinės naštos mažinimas. Darbo kodekso reikalaujamas privalomas atsiskaitymo lapelis šalies ūkiui per metus kainuoja 29 mln. litų. Šiuos pinigus įmonės galėtų skirti investicijoms, atlyginimui kelti.
O kur dar išlaidos popieriniams sutarčių registravimo žurnalams ir visa kita?
Lankstesnė individuali darbo laiko apskaita ne tik padėtų įmonėms planuoti darbą, bet leistų jaunam žmogui lengviau derinti savo dažnai didelius poreikius pomėgiams, studijoms, socialinei veiklai.
Jauno žmogaus individualių norų ir įmonės galimybių neribojant griežtai 8 valandų darbo dienai, atsirastų daugiau galimybių mokytis pirmoje dienos pusėje, o vakare dirbti, ar dirbti kelias dienas iš eilės po daugiau valandų, o kitas dienas turėti laisvas jaunimo stovykloms, kelionėms, savanorystei ar tiesiog knygų skaitymui.
Tačiau visi šie Darbo kodekso keitimo pasiūlymai trumparegiškai atmetami.
Eurobarometro apklausa rodo, kad 69 proc. europiečių sutinka, kad lankstesnė darbo sutartis paskatintų darbo vietų kūrimą. Su tuo sutinka net 85 proc. apklaustų lietuvių.
Reikia atkreipti dėmesį, kad bet koks griežtesnis darbo santykių reguliavimas, beje, kaip ir MMA kėlimas, atgraso darbdavius prisiimti riziką ir įdarbinti mažai patirties turintį jauną žmogų.
Aukštai Darbo kodekso užkelta įdarbinimo sąlygų kartelė, kad ir tas pats darbo laikas ar ilgi įspėjimo apie atleidimą terminai, užkerta galimybę jaunam žmogui įrodyti savo gebėjimus ir norą dirbti. Darbdavys, esant tokioms sąlygoms, susilaiko nuo darbo vietos kūrimo ar pasirenka samdyti kitą žmogų.
Taip pat nesąžininga jaunimui primesti, kad jis studijuoja ne tą, ką reikia. Vis aktyviau kalbama, kad darbo rinkoje nėra tinkamų darbuotojų ir dėl to mažų mažiausiai kalta švietimo sistema. Kas neturi tokios problemos? Elementariausias pavyzdys – nuolat eskaluojami teisininkai.
Advokatų kontoros reguliariai investuoja į studentų teisininkų ugdymą – tiek remdami universitetus, steigdami stipendijas, sudarydami praktikos ir darbo galimybes, bendradarbiaudami organizuodami akademinę veiklą ir kitaip betarpiškai bendraudami. Tad būsimi studentai mielai renkasi teisės studijas, nes mato aplink pavyzdį ir sėkmės istorijas, kai nė vienas geriausias neliko nuošalyje.
Todėl po dešimtmečių įdirbio su kaupu išsiugdyta potencialių darbuotojų. Ir teisininkams lieka tik gūžčioti pečiais, kai kiti sektoriai neinvestavę į bendravimą su studentija ir bendradarbiavimą su akademinėmis institucijomis, šiuo metu tinkamų darbuotojų trūkumą spręsti reikalauja valstybiniais reguliavimais specialybių planavime.
Tad galima dar ilgai nagrinėti statistiką, keistis nuomonėmis arba tiesiog prieiti prie paprasto sprendimo – leisti dirbti ir labiau pasitikėti jauno žmogaus sugebėjimu tartis ir susitarti dėl darbo santykių. Subsidijos yra vienadienės priemonės,o laukimas papildomo finansavimo joms – tai jauno ir veržlaus žmogaus padarymas priklausomu nuo kažkieno malonės.
Rita Griguolaitė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
