Būdama kiek aktyvesne Naujamiesčio bendruomenės nare, visus sprendimus ar idėjas pirmiausia stengiuosi vertinti pagal tai, ką jos duoda žmonėms, rajonui, miestui, o ne konkrečiai man ir ar jos tinka mano skoniui.
Todėl galbūt ir man asmeniškai iš pradžių atrodė nepatogus sprendimas prieš keletą metų Naugarduko gatvėje dviračių juostą įrengti tarp šaligatvio ir parkingo palei gatvę. Tačiau jei dėl to visi važiuoja kiek lėčiau, man toks sprendimas tinka.
Tiesa, tiek visame Vilniuje, tiek konkrečiai Naujamiestyje, nuo pat pradžių visada buvau už krūmų sodinimą. Juk tokiame automobilių tirštame mieste kaip Vilnius jų negali būti per daug, o Naujamiesčio gyventojai puikiai prisimins, kad Vytenio, Naugarduko ar Ševčenkos gatvėse sausrų metu formavosi dulkių sūkuriai – tiesiog nebuvo nieko, kas juos sulaikytų. Šiandien šios gatvės ar bent jų atkarpos miesto, verslo ir bendruomenių pastangų dėka yra nepalyginamai jaukesnės ir malonesnės nei prieš kelis dešimtmečius.
Grįžtant prie Naugarduko „kiemelių“, pirmiausia siūlau šiek tiek konteksto. Mano, kaimynų ir bendraminčių iniciatyva prieš gerus penkis metus rajone užgimė „Kiemo turgus“ – ne dabartinis, vykstantis gatvėje, o A.Vivulskio ar Vytenio gatvių kiemuose savaitgaliais veikdavęs turgelis.
Tiesiog vienu metu suvokėme, kad rajone neturime ūkininkų turgaus, ir sumanėme jį pasidaryti patys. Ieškojome tinkamų ūkininkų, nekvietėme bet ko, ilgai juos įkalbinėjome – juk jiems taip pat reikėjo patikėti bei praktikoje įsitikinti mūsų idėja. Bet galų gale kiemų turgelis įsisuko ir tapo tam tikra rajono tradicija.
Vėliau, kai savivaldybė bendruomenėms pristatinėjo Naugarduko „humanizavimo“ projektą, kažkas užsiminė, kad gatvės atkarpa galėtų būti laikinai uždaroma prekybai. Tuomet pasakiau sau, kad nepamiršiu šios minties. Ir iš tikrųjų po kiek laiko į mūsų turgų kreipėsi savivaldybės atstovai ir Gilma Teodora Gylytė su „Do Architects“ komanda, pasiūlę „Kiemo turgų“ perkelti į Naugarduko gatvę sekmadieniais joje kelioms valandoms uždarant eismą. Pasitarus su pardavėjais ir pirkėjais, vienbalsiai sutikome. Vertinome, kad iš kiemų į gatvę persikėlęs turgus taptų matomesnis, patogesnis, didesnis ir sėkmingesnis.
Manau, kad turgus svarbus kiekvienam rajonui. Naujamiesčio atveju tai yra traukos taškas arba tiesiog vieta, „į kurią galima ateiti“. Galbūt Nidoje ir galima prasmingai vaikštinėti be didesnio tikslo, bet norint žmones išjudinti didmiesčiuose, norint „gyvybės“, reikia pasiūlyti „kažkur“ ateiti.
Kavinės, skverai ar fontanai šią funkciją atlieka tik iš dalies, o turgūs yra per tūkstantmečius laiko patikrinti traukos ir veiksmo centrai. Žmonės čia gauna produktų, bet dar svarbiau tai, kad jie čia „gauna“ kitų žmonių: pirkėjų, pardavėjų, draugų, praeivių. Žmones iš prigimties traukia kiti žmonės, o ne daiktai. Ir jei mes norime paskatinti žmones judėti, man sunku sugalvoti geresnę priežastį išeiti iš namų negu netoliese vykstantis turgus. Dar geriau, jei tas ėjimas link turgaus vyksta tvarkinga, žalia, malonia gatve.
Aš gerai nesuprantu pastarojo meto šurmulio dėl „kiemelių“, nes man jie yra tiesiog viena daug didesnių pokyčių gatvėje ir rajone dalis. Nauji biurai, tvarkingesnė ir malonesnė gatvė, turgus ir „kiemeliai“ – visa tai yra miesto kvietimas žmogui išeiti, ateiti ir pabūti. Bet kalbant konkrečiai apie kiemelius, jie tikrai kelis metus buvo aktyviai naudojami: mes juose darydavome šventines atrakcijas, renginius, juose ir vaikai dainuodavo, ir moteriškės bendraudavo, ir jaunimas kebabus valgė.
Bėda ta, kad jų niekas neprižiūrėjo ir net nebuvo aišku, kas už juos atsakingas: seniūnija, „Grinda“, savivaldybė ar kažkas kitas. Todėl be abejo, kažkam išvogus apšvietimo lemputes bei kėdes, nudžiūvus gėlėms vazonuose, niekam nevykdant net minimalios priežiūros, kiemeliai po truputį sunyko. Be to, jie atliko savo darbą dar ir todėl, kad prieš kelis metus buvo atidarytas Amatų skveras, kuriame prisėsti gal ir tikrai maloniau negu gatvėje prie eismo. Bet net ir naujajame skvere niekada neverda tiek gyvybės, kiek sekmadieniniame Naugarduko gatvės turguje – su kiemeliais ar be jų.
Patiems kiemeliams linkiu nepradingti, o, pasitarus su bendruomenėmis, atsirasti kitose vietose, į kurias jie ir toliau galės kviesti žmones ateiti ir pabūti. Taip pat linkiu tapti prižiūrimiems. Skeptikų visada atsiras, bet žmonių, kuriems tyliai rūpi, yra daugiau. Apskritai man kartais norisi kritikų paklausti – o kuo gi jūs tuomet naudojatės ir kas jus džiugina? Man atrodo, kad mieste aktyviai naudojamos yra nebent vaikų žaidimo aikštelės, o kažkuo sudominti suaugusiuosius ir senjorus vis dar yra labai sunku.
Ir viso šio šurmulėlio fone pasinaudosiu proga pakviesti vilniečius sekmadieniais 10-14 val. atvykti į Naugarduko gatvės turgų. Net ir išvykstant „kiemeliams“, čia lieka tai, ko miestas ir mes norėjome: daržovės, kepiniai, pieno bei kiti produktai, dirbiniai, pramogos ir, dar svarbiau, proga išeiti iš namų, bent akimirkai pamiršti automobilį, pabendrauti ir pasižmonėti.
