Nepaisant galimų emigracijos pokyčių, vis tiek yra būtina padaryti esminius sprendimus regionams atgaivinti, nes priešingu atveju išsipildys dabar skelbiamos prognozės, jog netrukus kai kuriuose rajonuose paprasčiausiai nebebus ką gelbėti. Prie problemų sprendimo ženkliai prisidėtų pačios savivaldos lyderystė ir efektyvios ekonominės paskatos savivaldai, verslui ir bendruomenėms savarankiškai veikti regionuose – kurti darbo vietas ir patiems priimti būtinus sprendimus.
Gruodžio pabaigoje Vyriausybės pristatyta Baltoji knyga tvariai regionų plėtrai – bandymas sukurti dar vieną regionų reanimavimo receptą. Ar pavyks? Neužilgo pamatysime. Didesnės galimybės verslui dalyvauti regiono gyvenime yra sveikintinas dalykas, bet regionai ir toliau paliekami be galių ir resursų veikti. Nepakanka tik įvardinti 8 rodiklius ir išsikelti ambicingus tikslus, regionams būtina užtikrinti galimybes veikti savarankiškai ir perduoti jiems sprendimų teisę. Deja, bet dėl dabar galiojančių įstatymų ir esamo finansavimo modelio, regionai šiandien greitai ir veiksmingai to daryti negali.
Centrinė valdžia, užuot ieškojusi stebuklingų receptų, turi suteikti galias regionams veikti patiems. Palaikyti ir finansiškai paremti savivaldybės plėtros idėjas ir planus. Ir reikia atsisakyti norų biurokratiniu būdu suvienodinti valstybę. Nutaria centrinė valdžia, kad su vienais ar kitais regionais tiesiog „nieko nebus“, ir eliminuoja regionuose gyvenančių žmonių galimybes veikti. Centrinė valdžia nusprendžia – regionai vykdo. Dešimtmečius buvo taikomas tik toks būdas, ir akivaizdu, kad jis neveikia. Savivaldos veiklą suefektyvintų ir regionams atsigauti padėtų pakeista įstatyminė bazė, peržiūrėti valstybės biudžeto formavimo principai, sustiprintos ekonomines paskatos savivaldos stiprėjimui.
Turime regionuose ugdyti ambicingus lyderius, kurie taptų telkėjais ir varikliais, skatinančiais visus burtis ir veikti. Regionų sėkmės atvejai Lietuvoje yra tik pavieniai ir daugiausiai atsiremia ne į protingą centrinės valdžios elgesį, o į vietos lyderystę. Tauragės pavyzdys rodo, kad regionas gali atsigauti, jeigu yra lyderystė ir sąlygos veikti. Ten savivaldos ir verslo susitelkimas jau duoda akivaizdžius rezultatus.
Investicijos Tauragėje pakeitė situaciją regione. Jaunimas nori grįžti į šį miestą, nes atsirado įdomesnio darbo, aplink pradėjo kurtis smulkus verslas ir paslaugos, nes pritrauktos investicijos aplink sukūrė ištisą ekosistemą. Tauragėje, į kurią paskutiniu metu atėjo ne viena užsienio investicija, plečiasi vietinis verslas ir jau veikia šio krašto žmonių sugrąžinimo programa. Tauragės meras - energingas ir veiklus žmogus, turintis verslo patirties - sugebėjo ekonomiškai sustiprinti miestą ir įkvėpti gyvybės regionui. Šis pavyzdys rodo, kad regionams reikia išrašinėti ne mirties liudijimus, o lyderystės poreikio receptus, ir svarbiausia regionuose veikiantiems žmonėms netrukdyti dirbti.
Tačiau ne tik užsienio investicijos gali pakelti regioną. Juose turime daug lietuviško kapitalo įmonių, kurios neturėdamos sąlygų plėstis perkelia gamybą į užsienį. Regionų verslininkai su nuoskauda pasakoja, kad kartais leidimų plėtrai laukia po 1-2 metus! Dalis neturi prabangos laukti taip ilgai, todėl yra priverstos ieškoti sprendimų kitur. Vietoj to, kad papildomų 1000 darbo vietų jie kurtų čia – kelia gamybą į užsienį.
Lietuviško kapitalo įmonės yra tas potencialas, kurio nedaug turi tiek latviai, tiek estai. Šios įmonės šaknimis įaugusios į to regiono aplinką, suaugusios su to regiono žmonėmis, jaučia ryšį ir atsakomybę, o tokio ryšio neturėjo ir neturės nė viena užsienio kapitalo įmonė. Nuolatinės valdžios kalbos apie poreikį sudaryti sąlygas užsienio investuotojams pritraukti yra teisingos, bet tai ne vienintelis sprendimas. Lietuviškas kapitalas turi turėti tokias pat sąlygas investuoti.
Regiono plėtra ir strateginiai planai negali būti atsieti nuo ten jau veikiančių įmonių veiklos planų. Reikia išnaudoti turimas stiprybes – sektorius, kurie jau yra įleidę šaknis šiame regione ir sėkmingai vystomi. Pastovus jautimas kuo gyvena vietos įmonės, kaip jos planuoja ateitį, ir bandymas kartu spręsti jų problemas yra tas kelias, kuriuo turime eiti. Bet jeigu savivaldai nebus sudarytos sąlygos savarankiškai priimti reikiamus sprendimus, tai greito ir taip laukiamo efekto tikrai negalime tikėtis.
Ir merų balsas viešojoje erdvėje šiais klausimais per mažai girdimas. Kiek diskusijose apie Baltąją knygą girdėjote savivaldos vadovų balsų ir argumentų? Kiek įstatymo pataisų dėl biudžeto sandaros įstatymo, dėl galių suteikimo savivaldai patys merai pateikė Seimui? Kai patys merai ims aktyviau ir garsiau reikalauti permainų, tuomet ir pamatysime pokytį.
Beje, 24 proc. apklausoje dalyvavusių emigravusių tauragiškių atsakė, kad grįžtų kurti verslo, jei tam būtų palankios sąlygos. Dar 18 proc. apklaustųjų teigė, kad sugrįžtų vėl gyventi į gimtąsias vietas, jei žinotų, kad ras darbo. Naujos darbo vietos, galimybė dirbti ir užsidirbti pritrauktų į regionus ir žmones. Mokestinės paskatos besikuriančiam verslui taip pat būtų stimulas žmonėms grįžti ir kurti verslus savo gimtinėje.
Tačiau, kad turėtume ką pasiūlyti grįžtantiems – reikia imtis neatidėliotinų veiksmų: stiprinti realią savivaldą, suteikti vietinei valdžiai daugiau galių ir galimybių pačioms nuspręsti esminius dalykus dėl savo ateities, užtikrinti pakankamą finansavimą ir leisti sutelkti jį tose ekonominėse srityse, kuriose pats regionas mano turint daugiausiai potencialo. Šiandien centrinė valdžia turi imtis būtent tokių sprendimų, o ne kurpti bespalves knygas, kurios praėjus mėnesiui jau nugula giliai į stalčius.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
