Kembridžo universiteto profesorius Davidas Runcimanas neseniai viešumoje iškėlė retorinį klausimą – ar mūsų demokratinė sistema pradeda nykti?
Jis kaip politinio neapibrėžtumo ir nusivylimo pradžią įvardina 2008 metų finansinės krizės pasekmes ir kartu su ekonominių sukrėtimų pagiriomis atėjusius politinius cunamius – prezidento Trumpo rinkimai JAV ir „Brexit“ referendumas JK.
Sveikai mąstantis ir politinius procesus nors šiek tiek stebintis žmogus sau turėtų užduoti klausimą, ar tai tradicinės demokratijos eros pabaiga? Ir kas toliau?
Vis dažniau girdime nerimą keliančias diagnozes – demokratija Europoje, taip pat kaip Lietuvoje, išgyvena krizę. Tradicines, apibrėžtomis vertybėmis grįstas politines sistemas keičia populizmas.
To priežasčių ir paaiškinimų irgi girdime daug: visuomenė persikėlė į socialinių tinklų burbulus, technologinė pažanga didina socialinę atskirtį ir žmonių nusivylimą, informacijos apimtys ir vis spartėjantis gyvenimo tempas visuomenę verčia plaukti paviršiumi, nepaisant pamatinių vertybių ir tradicijų...
Vis dažniau kalbame Lietuvoje apie kylančias grėsmes demokratijai ir vis dažniau girdime žodį populizmas. Gali atrodyti, kad reiškinys išdygo iš niekur, tačiau jis iš lėto augo šalia mūsų, „tręšiamas“ ekonominėmis krizėmis, politinių partijų silpnėjimu ir mūsų visuomenės nebrandumu.
Prof. D.Runcimanas teigia, kad didelė ir neprognozuojama grėsmė demokratijai gali kilti iš socialinės žiniasklaidos ir didelių technologijų bendrovių, nes tai galia, kurios masto, greičio ir sudėtingumo iki galo niekas nesuvokia.
Iš tiesų, iki šiol daugelio valstybių demokratijos sugebėjo susidoroti su propaganda ar suklastotomis naujienomis, demokratiniai valstybių mechanizmai gebėjo užkirsti kelią išorės įtakoms. Bet ar gebės tą daryti ir ateityje?
Ta pati banga pasiekė ir Lietuvą, bet, deja, demokratijos pagrindai per 28 metus dar neįgavo reikiamo atsparumo, todėl visos viltys gali būti siejamos tik su susipratusia bendruomene.
Bet bendruomeniškumo ugdymą mes palikome mūsų elito pareigos prieigose, o pilietinės visuomenės įgalinimas jau tampa atavizmu. Mes pasiekėme tą išsvajotą rubikoną: įžengėme į etapą, kurį išdidžiai pavadinome nepriklausomybe ir demokratija, tapome ES ir NATO nariais ir sustojome, įsivaizduodami, kad dabar viskas gerės inercijos dėsniams veikiant.
Mes nustojome rūpintis savo bendruomene, ypač, jeigu už tai nemokami ES pinigai. Mes nebepuoselėjame demokratijos, nes atsidūrę prie valdžios vairo ir parlamente priima tai kaip duotybę ir dabar svarbiausia išsaugoti savo vietas, gauti viltingą vietą sąraše į Europos parlamentą bei užsitikrinti valstybės finansavimą partijai.
Esantys vadžioje puikiai suvokia, kad bet koks jų neveiklumas sukels ne revoliuciją, o tik žmonių nusivylimą, kuris valdžiai ypač parankus, nes tada belieka tik surasti priešą ir įnirtingai su juo kovoti, o tai puiki galimybė vėl tapti pranašu ir gelbėtoju, kas garantuos reitingus ir rinkėjų balsus dar 4 metams.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
