„Šių manipuliacijų akivaizdoje turime išlikti tvirti. Išdidūs ir įžvalgūs. Ir pirmiausia pasakyti tai, kas yra Europa. Tai istorinė sėkmė: nuniokoto žemyno susitaikymas ligi šiol neregėtame taikos, gerovės ir laisvės projekte. Niekada to nepamirškime. Ir šis projektas mus tebesaugo šiandien: kuri šalis gali veikti viena prieš agresyvias galingųjų strategijas? Kas gali teigti esantis suverenus, vienas susidūręs su skaitmeninės rinkos gigantais? Kaip atlaikytume finansinio kapitalizmo krizes be euro, kuris yra visos Europos Sąjungos jėga?
Europa – tai ir galybė kasdienio gyvenimo projektų, kurie pakeitė mūsų teritorijų paveikslą, ir tas atnaujintas licėjus, ir nutiestas kelias, galiausiai, greitas interneto ryšys, kuris ateina. Ši kova yra kiekvienos dienos uždavinys, nes Europa, kaip ir taika, niekada nėra įgyta“, – tokiais žodžiais į visos Europos piliečius prieš mėnesį kreipėsi Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas.
Diskusijas apie Europos, o tai reiškia ir mūsų visų ateitį, užgožia garsus ir įtaigus populistų choras. Nevalia neatsakingai sėti populizmo sėklos, šaukiant, kad grąžinsime pagoniškus papročius ir nacionalinę valiutą, spjausime į rinkos ekonomiką ir konkurenciją, nepagalvojus, kokios ekonominės pasekmės tuomet lauktų. Populizmo pavojumi valstybės politinei sistemai ir ekonomikai turėjome progos įsitikinti jau ne kartą, o nuo 2016 m. beveik visas pasaulio ekonomikas krečiantis Brexitas yra akivaizdžiausias tokio neatsakingo kalbėjimo pavyzdys.
Pabandykime pažiūrėti į skaičius, kurie pasako tikrai daug: Lietuvai, tapus ES nare, per 15 metų pavyko pasiekti tikrai įspūdingą progresą, kurį, beje, mes šiandien priimame kaip savaime suprantamą. 2004 m., kai Lietuva stojo į ES, vienam gyventojui tenkantis BVP siekė 49 proc. ES vidurkio, o 2017 m. – jau 78 proc.
Nevalia neatsakingai sėti populizmo sėklos, šaukiant, kad grąžinsime pagoniškus papročius ir nacionalinę valiutą, spjausime į rinkos ekonomiką ir konkurenciją, nepagalvojus, kokios ekonominės pasekmės tuomet lauktų.
Lietuvos narystė ES visiems šalies gyventojams atvėrė daug galimybių: judėjimo laisvė – jau pamiršome, ką reiškia stovėti eilėse prie sienos; kiekvienas žmogus dabar turi laisvę ir teisę be trukdžių siūlyti savo produktus bendrojoje rinkoje – o tai mažas valstybes daro lygiavertėmis. Lietuvos gamintojams atsivėrė 500 mln. gyventojų eksporto rinka ir šią galimybę mūsų įmonės tikrai išnaudojo – prieš 15 metų Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas siekė 40 proc. BVP, o pernai pasiekė beveik 85 proc. BVP ir buvo vienas didžiausių ES. Šiuo metu į ES eksportuojame apie 2/3 Lietuvoje pagamintos produkcijos. Bendra iš ES gauta parama pasiekė apie 15 mlrd. eurų – infrastruktūra, švietimas, viešasis sektorius ir žemės ūkis dabar yra tiesiogiai priklausomi nuo ES struktūrinių finansų.
Lietuva yra ypatingai suinteresuota stipria ir vieninga Europa. Būdami ES nariais mes turime pamatą, ant kurio statome savo ateitį. ES – tai mūsų namai, kuriuose jaučiamės saugūs ir sukuriame didžiąją dalį savo ekonomikos. Ir šiuose namuose po kelių mėnesių vėl bus sprendžiama visų mūsų ateitis – vyks Europos Parlamento (EP) rinkimai. Tradiciškai nuobodūs Europos Parlamento rinkimai pirmą kartą žada dramą, kuri paprastai iki šiol buvo išgyvenama tik nacionaliniame lygmenyje. O kaip Lietuvoje mes tam ruošiamės? Kas apie tai kalba? Tik saujelė politologų, vyksta atskirų visuomenės grupių diskusijos.
Esame didžiausi euroentuziastai visoje Europos Sąjungoje, bet ar susimąstėme, kiek europietiška valstybė yra Lietuva ir kiek Europos pamatinių vertybių puoselėjame kiekvienas iš mūsų?
Dar socialiniuose tinkluose ar šen bei ten gatvėse gali pamatyti mūsų vietinės reikšmės gelbėtojus, rankiojančius parašus, kad galėtų išvykti į Briuselį ir ten kovotų už mūsų visų šviesią ateitį. Jeigu pasiteirautume daugelio partijų sąrašuose esančių kandidatų į EP narius, kokius klausimus jie ketina kelti savo kadencijos metu ir kokiuose komitetuose ketina dirbti, tai iš pusės jų argumentuotų ir išsamių atsakymų neišgirsime, nes ir patys jie sunkiai suvokia, kaip veikia Bendrija, kur ir kokie sprendimai yra priimami ir kokia atsakomybė tenka, o, svarbiausia, kokios galimybės veikti atsiveria EP nariui.
Šis paveikslas būtų „linksmas“, jeigu nekeltų visiems mums problemų. Verslas, kaip niekas kitas, greičiausia pajaučia tokių atstovų neatsakingumo, o kartais tiesiog negebėjimo padarinius. Apie 80 proc. visų teisės aktų, reguliuojančių įmonių veiklą, yra priimama ES lygiu – Europos Parlamente ir Taryboje. Mums visiems reikalinga ne tik gerai funkcionuojanti vidaus rinka, bet ir prieiga prie pasaulinių rinkų, kas įmanoma pasiekti tarptautinių dvišalių ir daugiašalių investicinių bei laisvosios prekybos sutarčių pagrindu. Šiame procese lemiamas vaidmuo tenka Europos Tarybai bei Parlamentui.
Kiekvienam iš mūsų labai svarbu, kad jo interesai būtų atstovaujami, priimant bendrus visai Europai reguliacinius sprendimus. Deja, bet nė vieno iš 11 Lietuvos atstovų Europos Parlamente nėra tarptautinės prekybos, biudžeto, ekonomikos ir pinigų politikos, vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos, vystymosi komitetuose. Norisi tikėti, kad situacija pasikeis po ateinančių EP rinkimų ir priimant sprendimus dėl dalyvavimo komitetų veikloje bus plačiau ir atsakingiau pažvelgta į visą Lietuvos interesų paletę.
Mums visiems reikalinga ne tik gerai funkcionuojanti vidaus rinka, bet ir prieiga prie pasaulinių rinkų.
Manau, kad ko tikrai žmonės pasigenda, tai informacijos, kaip Lietuvos interesus atstovauja į EP deleguoti atstovai. Formalūs užsakomieji straipsniai ir panašūs dalykai tikrai neatspindi tikrovės. Partijų reitingų jų sąrašuose išrinktų atstovų veikla EP taip pat niekaip neįtakoja. Partijos dažnu atveju nejaučia net pareigos prisiimti atsakomybės už jų deleguotų narių veiklą ir elgesį. Jie tiesiog ten „išsiunčiami“ ir apie juos pamirštama iki sekančių rinkimų. Iškalbingiausias pavyzdys – praėjusios savaitės balsavimas EP dėl Mobilumo paketo ir politinių partijų vadovų nutylėtas veiksmas arba reakcijos nebuvimas.
Dabar partijos į pirmus kandidatų penketukus vėl rikiuoja asmenis, galinčius „sugeneruoti reitingus“ ir taip bandydamos įtikti miniai, vis dar balsuojančiai už žinomus veidus ir vardus, o ne dėl kandidatų kompetencijos ar iškeltų tikslų. Ar vėl pasiduosime išorės blizgesiui ir numosime ranka į savo ir savo vaikų ateitį? Ar vėl patikėsime pažadais, kad išvykę jie „garantuos pajamas kiekvienam“ arba dar geriau – „darbą už 4000 eurų po mokesčių“? Graudžiausia, kad EP narys tokiems sprendimams realiai jokios įtakos iš viso turėti negali. Ar šie kandidatai tiesiog nesuvokia realybės ar įžūliai meluoja į akis? Matyt, vadovaujamasi principu, kad kažką juk reikia pažadėti, nes žmonės iki šiol pas mus balsuoja už viltį ir teisingą pažadą, o ne kompetencijas ir gebėjimą veikti. Ir čia turi suveikti kiekvieno mūsų ambicija. Paklauskime savęs – negi iš tikrųjų esame tokie kvaili ir mums galima žadėti bet ką, nes vis tiek patikėsime?
Prieš protestuodami prieš visus ir neidami balsuoti arba balsuodami „iš principo kitoniškai“, pagalvokime, ką tokiu žingsniu griauname ir ar žinome, ką vietoje to norime sukurti? Nes priešingu atveju sėdėsime prie suskilusios geldos – ir ne tik mes, bet ir mūsų vaikai bei anūkai. Pagaliau po 29 m. gyvenimo demokratinėje sistemoje turi ateiti supratimas, kad padėtis keisis tik tada, kai patys jausime atsakomybę už savo veiksmus ir už savo balsą rinkimuose.
Esame didžiausi euroentuziastai visoje Europos Sąjungoje, bet ar susimąstėme, kiek europietiška valstybė yra Lietuva ir kiek Europos pamatinių vertybių puoselėjame kiekvienas iš mūsų? Dažnai kalbame apie laisvę, nepriklausomybę, bet pamirštame atsakomybę. Nesiimdami atsakomybės už save ir savo aplinką, negalime susikurti savo ateities. Labai svarbu suvokti, kad net stipriausia Europa ir jos pinigai neišspręs žmogaus problemų, jeigu jis pats nesijaus atsakingas už save.
Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.