Tai Vyriausybės matymas, kaip derėtų spręsti svarbiausias įsisenėjusias problemas. Buvo žadėta, kad kelias savaites vyks viešos diskusijos dėl paskelbtų pertvarkos metmenų ir iki vasaros vidurio, t.y. iki pavasario sesijos pabaigos, Seimas turėtų priimti reikiamus įstatymų pakeitimus.
Idėjų esama gerų ir reikalingų, bet visa tai turi virsti labai konkrečiais žingsniais. Rodos, dabar būtų pats laikas suremti pečius ir visiems kartu ieškoti optimaliausių sprendimų, nes daugeliu atveju pateiktas struktūrinių pertvarkų projektas labiau primena rinkiminę programą, o ne pusantrų metų dirbančio ministrų kabineto reformų projektą. Po tokio laikotarpio jau tikimasi išgirsti, kas yra daroma ir kokie numatomi rezultatai, tikimasi pamatyti įvardintus darbus su apibrėžtais terminais.
Rodos, mes eilinį kartą nepastebime, kad pasaulyje jau seniai vyksta globalūs geopolitiniai ir technologiniai pokyčiai, kurie nuo mūsų mažiausiai priklauso, ir kurie – norime mes to ar nenorime – , tikrai palies ir mus. Mes jų negalime įtakoti, bet turime jiems pasiruošti, nes kitaip turime mažai galimybių šioje aplinkoje išlikti konkurencingais. Šiuo atveju tolesnę Lietuvos pažangą ir žmonių gerovę gali užtikrinti tik labai ambicingos ir konkrečios struktūrinės reformos.
Duobės mūsų valstybės valdymo ir ekonomikos lauke, kaip ir seniau, gerai matomos bei aiškios: struktūrinės paramos apimčių mažėjimas – kol kas neaišku, kaip ketiname išlaikyti ekonomikos konkurencingumą sumažėjus europinių pinigų srautui, nes mokesčių didinimas šiuo atveju negali tapti vienintele priemone valstybės gerovei užtikrinti. Verslas jau seniai signalizuoja, kad norint išlaikyti tolygų ekonomikos augimo tempą, reikia turėti efektyvią mokestinę sistemą, galvoti apie pramonės produktyvumo didinimą, spręsti demografinius klausimus. Juk mūsų visuomenė sensta: šiandien darbo rinkoje 58-62 metų žmonės sudaro pačią didžiausią ir darbingiausią grupę, kuri 2023 metais išeis į pensiją. Tai – 220 tūkst. žmonių. Kokį tai turės poveikį valstybės ekonomikai ir darbo rinkai, galime jau šiandien prognozuoti, bet ar galvojame ir kalbame, ką daryti?
Migracijos politika ir talentų pritraukimas, darbo jėgos mokestinis subalansavimas, švietimo sistemos efektyvinimas ir, svarbiausia, naujo turinio suteikimas ugdymo programoms. Mes jau rytoj turime pradėti ugdyti kitokį žmogų – gebantį savarankiškai užsiimti veikla, generuojantį idėjas ir galintį tas idėjas paversti kūnu. Skaitmeninimas, chroniškas darbo jėgos trūkumas, viešojo sektoriaus stiprinimas – šie klausimai vis aštrėja, bet sprendimų priėmėjai šiuo atveju vėl pasiūlė tik apmatus ir matymus, o aiškių sprendimų ir terminų dar teks palaukti. Galima ir palaukti, jeigu būtų vilties, kad visa tai taps iki galo apgalvotu paketu, numatančiu konkrečius žingsnius, ir bus įvertintos šių žingsnių pasekmės ir kaštai.
Verslas jau seniai signalizuoja, kad norint išlaikyti tolygų ekonomikos augimo tempą, reikia turėti efektyvią mokestinę sistemą, galvoti apie pramonės produktyvumo didinimą, spręsti demografinius klausimus.
Labai noriu tikėti, kad per porą savaičių šių reformų planai virs labai aiškius kontūrus turinčiu kūnu ir, svarbiausia, dar pavasario Seimo sesijoje sėkmingai virs įstatymų pakeitimais. Kol kas gilesnių ir detalesnių diskusijų ar pasiūlymų iš Seimo narių per tą savaitę neteko išgirsti. Matyt, kad nėra kada, nes vyksta dvikovos ir kovos – už ministrus, už tyrimų komisijas, už įžeistas ambicijas ir t.t. Tad kokia yra tikimybė, kad Seimo komitetuose turėsime racionalią diskusiją, o reikalingų įstatymų priėmimas nevirs eiliniu šou ar, dar blogiau, farsu?
Vilties mažai, bet yra. Jeigu Lietuvoje staiga sulauksime dienos, kai valdžios vyrai pirmiausia galvos ne apie ambicijas, o apie atsakomybę prieš žmogų ir valstybę, kai politinėse kovose laimės ne ambicijos, o išmintis.... Man rodos, Lietuvoje jau seniai visi pamiršo tokias senų demokratijų valstybėse įprastas sąvokas, kaip politiko atsakomybė, politinė etika, įsipareigojimai prieš rinkėją. Ar galime po 28 nepriklausomybės metų staiga sustoti ir panirti tik į dvikovų ir kaltinimų liūną? Manau, tai kelias link susinaikinimo.
Šiandien kaip niekad mums reikia vienas kito girdėjimo ir supratimo, nes to rezultatas būtų stipri ekonomika ir stiprus mūsų valstybės ekonominis stuburas, o svarbiausia – žmogus, kuris patikėtų, kad ir šioje valstybėje jis dar turi ateitį.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
