Spengianti tyla į praėjusią savaitę nuskambėjus į jauno mokytojo lūpomis iš tartą daugelio mokytojų prisipažinimą: „palieku mokyklą, nes pavargau būt išduotas – pašaukimas jums priedanga, pavargau būt apgautas – ne mokinys jums rūpi, pavargau skaityt antisanitarinius tėvų laiškus, pavargau būti svarbus –popieriuje“.
Spengiančia tyla sutinkame medikų nuotraukas su suplyšusia medicinine apranga ir tokių pavyzdžių kiekvieną savaitę vis daugiau....
Žinau daugelio reakciją: o ką mes galime padaryti? Juk tai valdžios sprendimai turi būti. Bet juk mes tą valdžią renkame ir jai deleguojame sprendimų teisę. Tai kodėl nereikalaujame iš jų atsakomybės? Juk pas meistrą pareikalaujame kokybiško darbo rezultato, o čia tylime... ir tylime, kai jau šimtais pradeda trūkti tiek mokytojų, tiek medicinos darbuotojų, o juk švietimas ir sveikatos apsauga yra svarbiausios mūsų valstybės žmonėms bei mūsų vaikų/ anūkų ateičiai sritys.
Bet juk mes tą valdžią renkame ir jai deleguojame sprendimų teisę. Tai kodėl nereikalaujame iš jų atsakomybės?
Politikai didele dalimi yra atspindys mūsų visos visuomenės. Ko tikrai mums trūksta, tai išminties ir visuomenės spaudimo daryti vienus ar kitus valstybei svarbius darbus. Juk per daugiau nei tris nepriklausomybės dešimtmečius turėjome suvokti, kad politikai, jeigu gali nepriimti sprendimų, tai jų ir nepriims. O kam jie turi stengtis, jeigu mes nereikalaujame?
Didesnei daliai visuomenės užtenka, kad politikas pažada „iš ko nors atimti ir jam duoti“ ir tada žmogus nekelia klausimo „kaip padarysi ir ką padarei?“. Mūsų visuomenės abuojumas ir toliau tik didina mūsų politikų apetitą – barstytis nepamatuotais pažadais, vis daugiau uždrausti ir įvesti valstybės valdymą, išleisti daugiau „ukazų“, ką ir kiek turi valgyti mūsų vaikai, nuo kurios valandos mes galime vartoti alkoholį, kokios muzikos klausytis, kokiais automobiliais važinėtis ir pan.
Ar tai yra ta ateities Lietuva, kurią mes gebame turėti ir ar tik tokią pokyčių spartą ir kokybę gebame užtikrinti mūsų žmonėms? Ar mes galvojome, kad mūsų politikų tikslas bus atpratinti žmones galvoti ir prisiimti atsakomybę? Pasaulio raidos istorija jau ne kartą įrodė, kad stiprias valstybes kuria atsidavę ir toliaregiai lyderiai, gavojantys ne apie savo reitingus, o apie tarnystę visuomenei ir valstybės pažangą.
Pripažinkime – valstybėje pritrūkome išminties. Tiesos paieškų įvykiai ir čekiukų skandalėliai staiga tapo akmeniu, kuris pradėjo versti vežimą. Kaip bebūtų graudu, bet senolių išmintis ir šiuo atveju lyderystė padėjo apsispręsti jaunimui grįžti atgal į vagą. Bet ar tuo visos mūsų problemos baigėsi?
Koalicijai toli gražu iki bendro darbo. Kai stebime, kaip priimami sprendimai, kaip koalicijos partneriai „tariasi“ tik per žiniasklaidą, tai patikėti, kad šiuos paskutinius pusantrų metų, kurie liko iki rinkimų, vyks sklandus koalicijos darbas, sunku. Pamenat Churchillio pasakymą: „Drąsa yra tai, kas skatina atsistoti ir kalbėti. Drąsa taip pat yra tai, kas skatina atsisėsti ir klausytis“. Klausytis mes niekada nemokėjome ir nesimokome. Pasitikėjimas, kuris turi būti pagrindas koalicijai veikti kartu, taip ir nerado kelio į politikų protus ir širdis.
Artėja rinkiminiai metai. Jau dabar užuot dirbę ir galvoję, kaip paspartinti būtinas reformas ir priimti valstybės pažangos pagreičiui būtinus sprendimus, politikai pradeda diskutuoti, kas kitų rinkimų lyderiai, kokios partijos sudarys koaliciją, kas pretenduos į prezidentus. Ar tai yra dabar svarbiausi klausimai?
Be to, kad Seime buvo patvirtinta viešojo sektoriaus reforma, tai kiti darbai taip ir laukia eilėje. Aišku ir tą pačią viešojo sektoriaus reformą dar reikia paversti kūnu ir klausimas – ar turėsime politinės valios, tai padaryti? O kiek gyvybiškai svarbių klausimų vos įgauna kažkokius kontūrus – švietimas, migracija, demografija, verslo aplinkos ir mokestiniai klausimai.
Šiandien matome, kaip kitos valstybės juda, kad spręstų darbuotojų trūkumo klausimus. Vokietija praėjusių metų pabaigoje konstatavo, kad darbo jėgos trūkumas yra didžiausia rizika šalies ekonomikai, ir praėjusią savaitę jų parlamentas priėmė naują radikalų įstatymą, kuriuo siekiama į Vokietiją pritraukti darbuotojų migrantų. Tai reiškia, kad darbuotojams migrantams iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių reikės mažiau biurokratijos ir mažesnių kliūčių. Bus sumažinti kriterijai, susiję su darbo užmokesčiu, išsilavinimo lygiu ir vokiečių kalbos mokėjimu. Tarp paskatų – galimybė atsivežti ne tik sutuoktinį ir vaikus, bet ir tėvus.
Klausimas – ar pajėgūs mūsų politikai išlipti iš smėlio dėžės ir modernizuoti valstybę? Kol kas visas dėmesys nukreiptas į vienas kito kaltinimus ir „mandresnių“ aforizmų skelbimą vienas kito atžvilgiu.
Dar po mėnesio vėl visi aptarinėsime, kaip mažai stojančiųjų į tiksliuosius mokslus. O ką padarėme kitaip per pastaruosius keletą metų, kad pakeistume situaciją? Mes nuolat kalbame apie tai, kad Lietuvos siekis yra tapti aukštą pridėtinę vertę kuriančia valstybe. O kaip ja tapsime? Kas įveiklins dirbtinį intelektą, kas programuos robotus, kai dabar išleidžiame iš mokyklos abiturientus neturinčius skaitmenos ir matematikos pagrindų?
Klausimas – ar pajėgūs mūsų politikai išlipti iš smėlio dėžės ir modernizuoti valstybę? Kol kas visas dėmesys nukreiptas į vienas kito kaltinimus ir „mandresnių“ aforizmų skelbimą vienas kito atžvilgiu. O apie valstybės ateitį kalbos nėra...
Pats dalyvavau darbo grupėse, kurios kūrė Lietuva 2050 viziją. Puikūs dalykai joje surašyti: apie siekius turėti išmanų žmogų. Žmogų, kuris supranta savo poreikius ir dirbs visuomenės labui. Apie kryptis, kur link turime judėti, siekdami pažangos šioje valstybėje.
Pagrindiniai klausimai į kuriuos privalome atsakyti – o ar turime politinės valios tai įgyvendinti? Ar turime politikų, kurie imsis lyderystės šias idėjas paversti kūnu? Ir svarbiausias klausimas – o kaip užtikrinsime šių darbų tęstinumą po rinkimų? O šioje nestabilioje geopolitinėje situacijoje, tai yra vienas iš svarbiausių dalykų – turėti aiškią viziją, kaip Lietuva atrodys 2030, 2040, 2050 metais, o taip pat galvoti ir veikti ne rinkiminiais ciklais, o užtikrinti tęstinį įgyvendinimą.
Artėja Mindaugo karūnavimo šventė, NATO summitas. Vėl nešime vėliavas, giedosime Tautinę giesmę –išgyvensime masinę euforiją. Gražu, kad nors kažkas ir nors porą kartų per metus mus suvienija, bet gal jau laikas galvoti ne tik apie parodomąjį minėtinų datų patriotizmą?
Gal jau laikas atsakyti sau į klausimą – ką kiekvienas iš mūsų padarė ar gali padaryti, kad ši valstybė turėtų kryptį, kad politikoje turėtume už šią valstybę ir jos ateitį, o ne nuosavus reitingus, atsakomybę jaučiančius politikus. Gal jau laikas kiekvienam pagaliau pasakyti sau, kad valstybė – kiekvienas mūsų, kuris turi pareigą ją kurti ir auginti.
