Puikus mūsų šiandienos situacijos įvertinimas. Situacijos, kai jau turime kalbėti ne tik apie brandos, dorybių, skaidrumo krizę, bet pirmiausia apie pasitikėjimo krizę. Versle veikiantys puikiai įsisąmonino pamoką, kad praradęs pasitikėjimą jau nebeturi ką prarasti. Pasitikėjimas yra ir sveikos visuomenės, kurios nariai neabejodami pasitiki vieni kitų sprendimais, požymis. Jam sunykus visuomenė tiesiog suserga ir nebegali efektyviai funkcionuoti.
Man rodos, mūsų visuomenė jau pasigavo nepasitikėjimo užkratą. Jis atkeliavo ne iš Kinijos, o iš mūsų politikų sukurtos ir neatsakingai gilintos nepasitikėjimo visuomene, verslu ir vieni kitais situacijos. Tai jau tapo mūsų dabartinių politikų pozicijos esmių esme. Ypatingus mastus ši situacija įgavo, kai mūsų politinėje arenoje pradėjo dominuoti politikai, nusprendę kad jų tikslai ir vertybės (ne bendrai priimtos, o jų pačių susikurtos) yra svarbesni nei pati demokratijos sistema. Todėl neverta stebėtis, kad vėl grįžta mūsų politinėje padangėje kažkada norma gyvavęs principas „vsio zakonno“. Bet ar tai yra mūsų trijų dešimtmečių nepriklausomybės kelio tikslas?
Man rodos, mūsų visuomenė jau pasigavo nepasitikėjimo užkratą.
Tas pats M.Mansonas savo naujausioje „knygoje apie viltį“ tokias tendencijas yra užvadinęs politiniu ekstremizmu. Tokio tipo „ekstremistai“ pripažįsta vien jų įsivaizdavimą atitinkantį pasaulį, kitų vertybės ir principai yra nustumiami į šalį, o dėl savo siekių ir lūkesčių apribojami visų kitų siekiai ir laisvė.
Nepasitikėjimo, įtarumo ir konfrontacijos atmosfera yra viena iš pavojingiausių grėsmių mūsų demokratinės valstybės ateičiai. Ne kaimynų karinė agresija kelia mums didžiausią pavojų, o veikiančios kitos galios, kurias Lietuvoje ne vienas ekspertas jau yra įvardinęs, kaip „almaksinius“ sprendimus ir metodus, kai siekiama visiškai sudraskyti socialinį pasitikėjimą.
Vietoje visuomenės telkimo ir pasitikėjimo auginimo politikai labai kryptingai pastaruosius metus didino nepasitikėjimą tarp atskirų visuomenės grupių, ir kuo toliau tuo labiau atsitveria nuo visuomenės tvoromis. Pirmiausia buvo paskelbta, kad verslo ir politikų susitikimai yra vengtinas dalykas, nes bet koks toks susitikimas gali būti traktuojamas kaip lobizmas. Vyriausioji tarnybinė etikos komisija (VTEK) netruko išleisti ir lankstinuką „Kaip bendrauti su lobistais”, kur išdėstė, ko mūsų valstybės tarnautojai ir politikai turėtų vengti ir kokių veiksmų turėtų imtis, jeigu jiems „atliekant tarnybines pareigas, lobistai siekia daryti įtaką lobistine veikla ir kreipiasi į Jus“.
Priminsiu, kad pagal naujausią įstatymo projektą net ir žmogaus teisių gynimo asociacijos, viešai pristatančios savo veiklą, tampa lobistais. Visai neseniai VTEK žengė dar toliau – nuo sausio 1–osios dienos įsigaliojus naujos redakcijos interesų derinimo valstybinėje tarnyboje nuostatoms, bet koks viešojo sektoriaus kvietimas į renginį politikui yra traktuojamas kaip dovana. Kyla klausimas – o kas toliau? Juk normaliame civilizuotame pasaulyje politikai ir valstybės tarnautojai neatribojami nuo likusios visuomenės, o siekiama, kad jie laikytųsi etikos ir skaidrumo standartų ir patys sąmoningai vengtų interesų konfliktų. Negi mūsų politikai ir valstybės tarnautojai yra tokie tešlagalviai, kad juos išsaugoti galime tik draudimais atitvėrę ir atriboję nuo likusios visuomenės? Bet jei toks matymas ir toliau ims viršų, tai mes sau tiesime kelią į pražūtį – be socialinių ryšių ir pasitikėjimo nieko nesukursime.
Dažnas siekiamos gerovės standartu mini Skandinaviją. Bet kodėl nenorime siekti ir jų vertybinių standartų? Ne iš vieno jų politiko esu girdėjęs aiškiai deklaruojamas nuostatas, kad jeigu visuomenė nepasitikės viešuoju sektoriumi, nestiprės ir socialinis pasitikėjimas, kuris skatina pačią visuomenę gyventi pagal visuotinai pripažintas normas ir taisykles. Ten politikai imasi moderatoriaus vaidmens telkiant visuomenę, yra aiškiai deklaruojama, kaip bus skirstomi viešieji finansai ir kokių tikslų tuo siekiama.
Kai visuomenė mato, kokia pridėtinė vertė ir paslaugos yra sukuriamos už jų sumokamus mokesčius, žmonės nevengia mokėti mokesčių, nes suvokia, kad tai yra daroma jų pačių labui. Pasitikėjimo pagrindas yra labai skaidrūs viešojo sektoriaus sprendimai ir veikimas. Šiose valstybėse jau seniai yra įsisąmoninta, kad nepotizmas žlugdo norą mokėti mokesčius ir pasitikėjimą politikais bei visa politine sistema. Skandinavijos politikai niekada nepasakys, kad verslas yra blogis. Jie kelia klausimą, ką aš,kaip politikas, galiu padaryti, kad verslas klestėtų, nes jo pagrindu yra kuriama visos visuomenės gerovės sistema. Akivaizdu, mūsų valstybė stokoja šio suvokimo, kaip ir holistinio požiūrio į visuomenę.
Pamenate amerikiečių rašytojo Džono Steinbeko žodžius: „Valdžia nieko negadina. Gadina baimė... Baimė prarasti valdžią“ – tai yra priminimas mums visiems, kad ne nuo jų „ukazų“, išsisukinėjimų, PR'o triukų ir melo priklauso mūsų visų ateitis. Mūsų visų ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Mūsų drąsos, neabejingumo ir suvokimo, kad kiekvienas esame atsakingas už savo ateitį.... Lietuvos visuomenės 2016 m. pilietinės galios indekso tyrimo duomenys jau teikė vilties – po 2016-ųjų Seimo rinkimų Lietuvoje ženkliai išaugo gyventojų pilietinės įtakos vertinimas: lietuviai geriau ėmė vertinti savo asmeninę, visuomeninių organizacijų, bendruomenių, „paprastų žmonių“ daromą įtaką visuomenėje priimamiems sprendimams. Labai norisi tikėtis, kad ši tendencija po artėjančių rinkimų dar išaugs.
Matydami dabartinį paveikslą kiekvienas turime užduoti sau klausimą: ar mūsų visuomenę tenkina dabartinė situacija, ar ji yra subrendusi reikalauti iš savo politikų laikytis visuotinai pripažintų vertybinių normų, priimti valstybei reikalingus sprendimus ir imtis atsakomybės. Demokratijos principais paremtoje sąrangoje mes galime veikti esamą situaciją tiktai augindami visuomenės supratimą, kad pati visuomenė turi dalyvauti diskusijoje apie valstybės ateitį. Per netrumpą valstybės nepriklausomybės laikotarpį piliečiai jau turėjo išsiugdyti suvokimą, kad tik žmonių spaudimas ir reikalavimai, o su jais ir ateinanti baimė, kad gali būti „neperrinkti“ verčia politikus dirbti valstybės gerovei.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį girdėjome ne vieną diskusiją apie tai ar Lietuva yra Europos centras, ar Lietuva yra Europos pakraštys ar branduolys. Svarbiausia dabar ne mūsų geografinės padėties privalumai ir trūkumai, svarbiausia suvokti, kad negalime leisti, kad esantys valdžioje nustumtų mus į savivokos ir savivertės pakraščius... Nepamirškime seniai žinomos tiesos – kiti žmonės nėra viršesni už mus, tai mes kitiems leidžiame būti už mus viršesniais.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
