Nors atrodo, kad tai vyksta toli nuo mūsų, tačiau neapsigaukime – tai neišvengiamai kelia iššūkius mūsų mažai ir atvirai ekonomikai, kurios augimui atsiliepia kiekvienas ryškesnis politinis ir ekonominis poslinkis Europoje ar pasaulyje. Nors tarptautinių reitingų lentelėse užimame vis geresnes pozicijas, tačiau mums neužtenka tiesiog augti. Mums gali būti pragaištingas ir per lėtas progresas.
Dažnai vis dar ignoruojame tą faktą, kad kapitalas ir technologijos jau nebeturi sienų, o mūsų globaliai mąstančiai jaunajai kartai jokios sienos jau nebeegzistuoja. Ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste, skaitmenizuojant savo ekonomikas, jokia valstybė nebeturi pranašumų – jau netolimoje ateityje laimės tie, kurie supras, kad ryžtas ir greitis yra svarbiausi konkurencinėje kovoje. Vyksta nuožmios lenktynės laike, todėl vienintelis kelias šiandien yra ne apgaudinėti save ir aplinkinius, skelbiant ausiai mielus geresnio gyvenimo receptus, o susitelkti ties svarbiais darbais ir kuo greičiau pradėti kartu dirbti.
Mūsų BVP augimas Europos kontekste neišsaugojo norimo tempo – iškritome iš greičiausiai augančių šalių dešimtuko. Pats savaime šis faktas nebūtų toks neigiamas, tačiau nepakankamai augant ekonomikai darbo našumas vis labiau atsilieka nuo kylančių algų, kurios aukštyn stiebiasi pirmiausia dėl demografinio spaudimo. Darbo našumui neaugant taip greitai kaip darbo užmokesčiui, didėja darbo užmokesčio sąnaudų dalis, tenkanti produkcijos vienetui. Taigi neaugantis produktyvumas jau netolimoje ateityje gali neigiamai paveikti verslo konkurencingumą, kas reikštų itin letargišką eksporto užsakymų plėtrą.
Lietuvos ekonomika yra labai arti savo potencialo ir, siekiant paspartinti ekonomikos plėtrą, reikia įjungti „aukštesnę pavarą“, t.y. geriau įgyvendinti struktūrines reformas, užtikrinti darbo jėgos ir investicijų pritraukimą, mokestinės aplinkos gerinimą ir biurokratijos mažinimą.
Turime labai puikių tiesioginių užsienio investicijų pavyzdžių, bet bendra situacija nėra labai optimistinė. Bankai stebi, kaip užsienio kapitalo įmonės, kurios Lietuvoje investavo ir daug metų palikdavo čia kapitalą bei reinvestuodavo lėšas, nuo 2016 m. po truputį atitraukia kapitalą iš Lietuvos.
Bandymai į Lietuvą prisivilioti Teslos „Gigafactory“ statybas yra puikus pavyzdys kovos, kuri dėl investicijų kasdien vyksta visame pasaulyje. Milijardines šios įmonės investicijas atsives ta šalis, kuri turės puikią verslo aplinką, stabilią mokesčių sistemą ir mokės prisivilioti talentus.
Kad pasaulis yra globalus, supranta ne tik geresnio gyvenimo svetur ieškantys emigrantai, bet ir verslininkai – lietuviai gamyklas stato jau ne tik pigiose šalyse, bet ir Amerikoje, o tokį pasirinkimą pirmiausia lemia verslo plėtrai kuriama palanki aplinka. Būdama maža globali šalis Lietuva konkuruoja pirmiausia savo patrauklia verslo aplinka ir gabiais žmonėmis.
Pagrindinis iššūkis – demografija
Kai kuriuos sprendimus galima priimti greitai, bet mūsų ateitis labiausiai priklauso nuo šalies demografijos problemų išsprendimo, o čia lengvų ir greitų išeičių nėra. Pernai emigracijos srautai vėl smarkiai augo. Po aštuonerių metų – 2025 m. – mūsų gali būti jau tik 2,5 mln. Prieš Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje gimdavo apie 59 tūkst. kūdikių kasmet, o dabar šis skaičius sumenkęs iki 31 tūkst. Įvertinus gimstamumo rodiklius, užaugusi dabartinė karta turės beveik dvigubai mažiau vaikų. Ką tai rodo? Kad mes traukiamės ir kad mūsų gyventojų mažės daug sparčiau nei manome.
Galime prognozuoti, kad 2030 metais Lietuva pasieks maždaug 50 metų vidutinį amžių. Darbo rinkai – tai didžiausias iššūkis, nes tai paveiks mūsų įmones, mūsų valstybės gyvavimą.
Turime pripažinti faktą, kad Lietuva taip pat sparčiai sensta: jei 2006 metais vidutinis lietuvio amžius buvo 38 metai, tai šiandien – jau 43 metai. Matydami šias tendencijas, galime prognozuoti, kad 2030 metais Lietuva pasieks maždaug 50 metų vidutinį amžių. Darbo rinkai – tai didžiausias iššūkis, nes tai paveiks mūsų įmones, mūsų valstybės gyvavimą. Visuomenei sparčiai senstant, sveikatos priežiūrai ir socialinės apsaugos sistemai reikės vis daugiau pinigų, kuriuos turėtų uždirbti šiuo metu vis mažėjančios jaunimo gretos.
Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui, mes turėsime išlaikyti ne tik augančias senjorų gretas, bet ir visą infrastruktūrą: kelius, pastatus, kuriuos šiandien statome neskaičiuodami, kokia našta jie taps biudžetui ir mokesčių mokėtojams jau visai greitai.
Norint spręsti šiuos klausimus, lengvų vaistų nėra. Aiškių ir konkrečių planų, kaip susigrąžinti emigrantus, taip pat kol kas neturime. Todėl labai svarbu galvoti apie paramą jaunoms šeimoms, kai matome, jog Lenkijoje parama šeimoms, auginančioms vaikus, jau davė vaisių. Bet to negana...
Patogu ar nepatogu tai būtų, bet turime kalbėti apie žmonių pritraukimą iš kitų šalių. Šiandien tai yra neišvengiamybė. Jei norime iki 2025 metų išlaikyti balansą, turime kasmet įsileisti apie 20 tūkst. žmonių. Uždaro būdo lietuviui tai skamba bauginančiai, bet svarbu jau dabar garsiai galvoti ir atvirai diskutuoti, kaip tai padaryti.
Darbai – efektyviau už viltį
Per krizę visas verslas persitvarkė, optimizavo savo veiklą, o eksporto apimtys jau daugiau nei 50 proc. viršija 2008 m. lygį, tačiau pažiūrėkime į valstybę – per beveik 10 pastarųjų metų nei ji sumažino žmonių skaičiaus viešajame sektoriuje, nei sutvarkė biurokratinius ir mokestinius dalykus. Mes turime įsisenėjusią struktūrinių pertvarkų nevykdymo ligą, tačiau noriu tikėti, kad ši Vyriausybė ir Seimas, turėdami tokį stiprų rinkėjų pasitikėjimą, iš esmės užsiims tuo, ko labiausiai reikia, – prognozuojamumo kūrimu, investicinės aplinkos tvarkymu, kad turėtume tikėjimą, jog Lietuvoje galima gyventi ir dirbti, nes kartais atrodo, kad tikėjimo jau nebeturi net mūsų vaikai.
Noriu tikėti, kad pagaliau mūsų politikai susivoks, kad nepasitikėjimo verslu gaida tikrai nepaskatins valstybei ypač svarbaus viešojo sektoriaus bendradarbiavimo su verslu. Verslas kuria darbo vietas, moka mokesčius ir sukuria didžiausią BVP dalį, iš ko, beje, yra išlaikomas ir viešasis sektorius.
Bet mūsų politikai kuo toliau, tuo intensyviau Lietuvos verslui klijuoja vergvaldžių, oligarchų ir socialiai neatsakingo verslo etiketes. Vyriausybė savo programoje labai aiškiai nubrėžė takoskyrą tarp valstybės ir verslo, Seimo valdyboje jau svarstoma idėja apriboti asocijuotų struktūrų atstovų galimybes lankytis parlamente. Matyt, įsivedame naujas unikalias lietuviškas tradicijas, nes kitose valstybėse politikai sieja verslo interesus su valstybės interesais ir pripažįsta bei vertina verslo darbą ir indėlį į kuriamą bendrą gėrį.
Per sienas kiaurai juda kapitalas, žmonės, technologijos. Ir tos valstybės, kurios sugeba sukurti geriausią aplinką šiems trims komponentams, – laimi.
Per sienas kiaurai juda kapitalas, žmonės, technologijos. Ir tos valstybės, kurios sugeba sukurti geriausią aplinką šiems trims komponentams, – laimi. Deja, bet Lietuva vis dar nėra lyderių tarpe, nes negali pasiūlyti nei norvegiško atlyginimo, nei to, kas svarbiausia – vienas kito supratimo, kurį per pastaruosius 27 metus kažkur išbarstėme ir pametėme. Kurdami valstybę, matematiškai žiūrėdami į BVP kūrimą ir atlyginimus, mes pametėme tai, dėl ko atkurdami Nepriklausomybę čia norėjome gyventi ir kurti.
Pabandysiu dar kartą pakartoti – mums reikia ne vilties, mums reikia bendro sutarimo, kaip mes galime auginti Lietuvą, ir NORO dirbti visiems kartu.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
