Ekonomikos ir inovacijų ministerija ir verslo asocijuotos struktūros Lietuvoje sutaria, kad pramonės skaitmeninimas ir technologinis atsinaujinimas yra vienas iš esminių veiksnių, stiprinant valstybės konkurencingumą ir didinant produktyvumą, o taip pat tai pagrindas kurti aukštos pridėtinės vertės produktus. Bet vien verslo asocijuotų struktūrų bei ekonomikos ir inovacijų ministerijos bendro matymo ir veikimo nepakanka. Trūksta kelių esminių veiksnių: verslas tam turi būti pasirengęs, o politikai ir sprendimų priėmėjai turi sutarti, kad tai ilgalaikis valstybės tikslas, į kurį turi būti orientuojamasi priimant sprendimus dėl mokesčių ir verslo aplinkos, švietimo sistemos reformos ir darbo rinkos klausimų, ir kt.
Bet grįžkime, pirmiausia, prie gamybos sektoriaus. Mes esame nedidelių pramonės įmonių kraštas – daugiau nei pusė Lietuvoje veikiančių įmonių yra mažos arba vidutinės įmonės. Deja, didelių gamybos įmonių, kuriose dirba 250 ir daugiau darbuotojų, skaičius nesiekia ir pusantro šimto. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos tyrimas parodė, kad mūsų pramonėje dominuojančios mikro ir mažos bendrovės neturi pakankamo suvokimo ir pajėgumų, kad diegtų skaitmeninimo technologijas.
Atlikta analizė optimizmui vietos palieka nedaug – pramonės technologinio pasirengimo lygis yra žemas – dominuoja mažo ir vidutinio technologinio išsivystymo įmonės, pramonė orientuota į naudotų gamybos įrenginių ir pigios darbo jėgos pasitelkimą, per mažai supratimo, kokios įrangos reikia, kaip optimaliai ją išnaudoti, žemas gamybos procesų skaitmenizavimo lygis – informacines technologijas (IT) savo darbe naudoja mažiau nei pusė darbuotojų.
Mes jau ne vienerius metus kalbame apie pokyčius ir sprendimus, kurie yra būtini ketvirtosios pramonės revoliucijos eroje, bet šiai dienai vos trečdalis įmonių vadovų supranta kokie pokyčiai ateina ir kad jiems reikia ruoštis. Tad procesai, apie kuriuos mes kalbame tiek daug – ką reikės daryti įmonėms, kokius pokyčius atlikti – kol kas nevyksta, nes tai niekaip nepasiekia mūsų įmonių vadovų mąstymo. Ir tai yra mūsų silpnoji vieta.
Džiaugiamės mūsų pramonės pasiekimais ir tikrai turime kuo didžiuotis, bet skaičiai, deja, rodo, kad pas mus dominuoja užsakomoji gamyba. Lietuvos gamybos struktūroje dominuojančios vidutinio-žemo technologinio išsivystymo gamybos įmonės sukuria apytiksliai ¾ visos Lietuvos gamybos produkcijos, pardavimo pajamų ir pridėtinės vertės. 85 proc. visų Lietuvos gamybinio sektoriaus darbuotojų dirba žemo ir žemo-vidutinio technologinio išsivystymo gamybos įmonėse. Žemo technologinio išsivystymo gamybos sektorius pagamino daugiau nei pusę visos Lietuvos gamybos pramonės produkcijos.
Lietuvos eksporte taip pat vyrauja žemos pridėtinės vertės segmentai. Anot Europos Komisijos, Lietuvos vidutinio ir aukšto technologinio išsivystymo produktų dalis nuo viso eksporto yra mažiausia ES. Tai reiškia, kad didžiąja dalimi mūsų įmonės vykdo užsakymus – mes gaminame detales kažkam, bet savo aukštos pridėtinės vertės gamybos apimčių nedidiname. Lietuvos gamyba išlieka labai priklausoma nuo žemesnės pridėtinės vertės užsakomųjų gamybos paslaugų. Lietuvos pramonė pagal integraciją į ES produktų vertės kūrimo grandinę yra tik 26 vietoje, kai tuo tarpu Estijos – 1, Lenkijos – 3, o Latvijos – 11. 2015 m. kiekvienas Lietuvos gamybos sektoriaus darbuotojas sukūrė 19100 eurų pridėtinės vertės per metus. Palyginimui, ES vidurkis yra 62000 eurų per metus – daugiau nei 3 kartus didesnis nei Lietuvos gamybos sektoriaus. Ką tai reiškia mūsų ekonomikai – tai pridėtinė vertė, įplaukos į biudžetą, mokesčių lygis ir t.t.. Jeigu norime nemažinti savo eksporto apsukų ir išlikti konkurencingi globaliose rinkose, tai situaciją būtina keisti.
Žemo technologinio išsivystymo gamybos sektorius pagamino daugiau nei pusę visos Lietuvos gamybos pramonės produkcijos.
Lietuvos mažų įmonių apklausos rezultatai tikrai verčia sunerimti – Lietuvoje beveik vienas iš dešimties mažų ir vidutinių įmonių vadovų girdėjo apie ketvirtąją pramonės revoliuciją. Tačiau net 76 proc. pripažįsta, kad jai nesiruošia. Mums reikia aiškaus plano, kaip mūsų didesnę dalį įmonių – kalbu ne apie didžiąsias įmones, kurios žengia koja kojon su technologijomis, o apie smulkias ir vidutines – pastatyti ant ketvirtosios pramonės revoliucijos bėgių, nes tai svarbiausias mūsų ekonomikos tvarumo klausimas. Visos valstybės koncentracija ir dėmesys turi būti skirtas mūsų skaitmeniniam ir technologiniam pasikeitimui.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra numačiusi visą eilę skatinimo priemonių ir lėšų darbuotojų mokymui dirbti su skaitmeninėmis technologijomis, mokesčių lengvatoms skaitmeninių technologijų kūrimui ir diegimui, bet mes turime visi kartu bandyti pakeisti žmonių mąstyseną ir stiprinti suvokimą apie technologijų svarbą ir naudą. Suprantama, kad įmonių vadovų ir savininkų dėmesio permainoms galime tikėtis, kai verslas turės stabilią verslo aplinką ir galės prognozuoti savo veiklą bei planuoti pokyčius.
Akivaizdu, kad sprendimai sukurti paskatų sistemą ir numatyti lėšas šiandien problemų neišspręs. Reikia galvoti, kaip padėti įmonėms suvokti pokyčių svarbą, kaip vieną svarbiausių jų konkurencingo ramsčių. Mūsų įmonėms trūksta ne tik žinių, bet ir alkio bei noro plėstis ir keistis, nes daugelis gyvena šia diena – kol turi užsakymų dabar, tai ir ramu. O toks inertiškumas anksčiau ar vėliau atsisuks prieš juos pačius.
Dar vienas klausimas, kurį turi spręsti politikai – kaip suderinti technologijų permainas su švietimo permainomis, kurios yra gyvybiškai reikalingos. Priminsiu Lietuvoje prieš keletą metų apsilankiusio Pasaulio ekonomikos forumo steigėjo prof. Klausas Schwabo pasakymą: „Reikia kurti ne tik inovacijas, bet iš pamatų keisti ir švietimo sistemą. Ateityje reikės visiškai kitokių įgūdžių nei darbo rinkai reikia dabar, todėl pokyčiai turėtų prasidėti nedelsiant. Dinamiškame pasaulyje tai itin lėtas procesas, tačiau neįkainojamas pamatas ateities perspektyvoms“.
Akivaizdu, kad šiandien kalbėjimas apie tai, kad mums reikalingi pigūs darbininkai, tai yra kalbėjimas apie XIX a., nes mes su pigiais darbininkais šiandien jau nepajudėsime į priekį. Kvalifikuotų darbuotojų klausimas jau yra vienas iš pagrindinių veiksnių, įtakojantis įmonės sėkmę. Ypatingai tai aktualu, kai kalbame apie darbuotojų IT įgūdžius. Europos Komisija prognozuoja, kad iki 2020 m. Europos IRT sektoriuje gali būti net 756 000 neužpildytų darbo vietų.
Mūsų įmonėms trūksta ne tik žinių, bet ir alkio bei noro plėstis ir keistis, nes daugelis gyvena šia diena – kol turi užsakymų dabar, tai ir ramu.
Ketvirtosios pramonės revoliucijos laikmetyje visose pramonės šakose susiduriama su darbuotojų įgūdžių ir darbo vietai reikalingų kvalifikacijų atotrūkiu. Laikas yra labai svarbus. Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis iki 2022 m. daugiau nei pusė visų darbuotojų reikės iš naujo persikvalifikuoti, tačiau kai kuriuose regionuose ši problema greičiausiai bus dar aktualesnė.
Mums reikia žmonių, kurie domisi technologijomis, kuria technologijas. Bet tam kad žmonės suprastų jų svarbą ir tai, kad tai visų mūsų ateitis, informacinių technologijų ir dirbtinio intelekto pagrindai vaikui turi būti suteikiami jau pradinėse klasėse.
Technologinis atsinaujinimas ir žmonės, priėjimas prie finansų, verslo ir valdžios dialogas – tai iššūkiai ir klausimai, kurie turi užimti svarbiausią vietą, galvojant apie valstybės ateitį, ir ta ateitis turi rūpėti ne tik asocijuotoms verslo struktūroms ir keletui ministerijų.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
