Siekdami padėti mūsų visuomenei prisitaikyti prie technologinių iššūkių ir žengti koja kojon su vykstančiomis permainomis, turime keisti požiūri į mokymąsi ir savęs lavinimą. Kai suvoksime, kad mokymasis yra geriausia laiko investicija, o žinios - vertė, kurią patys sau galime suteikti, tai iš esmės keisis daugelio probleminių klausimų sprendimas mūsų valstybėje. Žinių bagažą bei kritinį mąstymą turintis žmogus kitaip suvokia tiek savo, tiek valdžios pareigą valstybei ir savo aplinkai.
Dabar gyvename tame laikotarpyje, kai akivaizdžiai kinta pinigų ir žinių santykis. Garsus futuristas Peteris Diamandis šį laikotarpį jau pavadino greita demonetizacija, nes technologijos atpigina ar net padaro nemokamais brangesnius produktus ar paslaugas. Tuo pat metu žinios tampa vis vertingesnėmis. Žmonės, turintys ateities darbo vietoms reikalingus įgūdžius (duomenų analitikai, produktų dizaineriai, fizeoterapeutai ir t.t.) visada bus vertinami. O žmonės, užsiciklinę karjeros siekime, tik eidami tradiciniu keliu ir nekaupdami naujų žinių rizikuoja, kad ateityje juos pakeis dirbtinis intelektas. Žinios tampa nauja valiuta, kurios vertė tik auga.
Akivaizdus pavyzdys yra situacija mūsų darbo rinkoje. Nuolat girdime dviejų pusių skundus: vieni neranda darbo, o kiti - kvalifikuotų darbuotojų. Šios problemos esmė ir yra minėtas įgūdžių ir kvalifikacijų neatitikimas šių dienų poreikiams. Žinių valiutos unikalumas yra tame, kad jas nuolat pildydami, naudodami ir jomis dalindamiesi, mes jų neprarandame. Mes gauname unikalią galimybę keistis žiniomis, plėsti savo akiratį ir aplink save sukurti sociumą, kuris skatins kasdienį smegenų darbą, plės matymo ir interesų lauką.
Žmonės, užsiciklinę karjeros siekime, tik eidami tradiciniu keliu ir nekaupdami naujų žinių rizikuoja, kad ateityje juos pakeis dirbtinis intelektas.
Mūsų visuomenė, pradėjusi gyventi rinkos ekonomikoje, išsiugdė supratimą, kad pagrindinis siekis yra pinigai, kurie yra pasiekiami sunkiu darbu. Iki šiol esame paveikti suvokimo, kad žinioms įgyti yra skiriamas gyvenimo tarpsnis nuo 5 iki 23 metų, o vėliau svarbiausia gauti gerą darbą ir susitelkti į kopimą karjeros laiptais. Pasaulis per tą laiką labai pasikeitė, ir dabar svarbiausia yra atnaujinti ir kaupti naujas žinias – šio suvokimo mūsų visuomenė stokoja. Nuolatinis mokymasis yra šio amžiaus išskirtinis bruožas.
Todėl turime galvoti, kaip išmokinti mūsų visuomenę mokytis visą gyvenimą ir prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų. Akivaizdu, kad negalime tikėtis, kad didžioji dauguma, nepaisant savo amžiaus, patirties ar išsilavinimo, savo iniciatyva arba be išorinės paramos keisis, persikvalifikuos, kad eitų koja kojon su permainomis. Todėl valstybei yra būtinas platesnis mokymosi visą gyvenimą suvokimas ir sistema, suteikianti žmogui galimybes įgyti naujų žinių, keistis ir prisitaikyti.
Ir, aišku, pagrindinė valstybės investicija turi būti į žmonių mokymosi sistemą nuo gimimo iki aukštosios ar profesinės mokyklos baigimo. Pirmiausia, vaikus turime išmokyti mokytis, kritiškai mąstyti ir išugdyti gebėjimą pritaikyti gaunamas žinias įvairiuose formatuose. Švietimas ir žinios yra kiekvieno jauno žmogaus bilietas į ateitį. Pasaulis tai puikiai suvokė ir dabar sprendžia klausimą, kaip jaunam žmogui geriausia perduoti įgūdžius, kurie jiems bus reikalingi ateityje.
Pasaulinio garso mokslininkai pripažįsta, kad šiandien vaikai susiduria su "pasauliniu pasiekimų atotrūkiu" – tai yra skirtumas tarp to, ką net geriausios mokyklos moko, ir įgūdžių, kurių jaunimui prireiks ateityje. Yra būtina vaikus paruošti permainoms, kurios ateina kartu su pasauliniu poslinkiu nuo pramonės ekonomikos į žinių ekonomiką ir rasti būdą, kaip internete išaugusius vaikus motyvuoti mokytis. Žymus JAV politikas, rašytojas, mokslininkas ir verslininkas Bendžaminas Franklinas dar XVIII a. pradžioje yra pasakęs: „investicija į mokslą visada atsiperka su didžiausiomis palūkanomis“. Praėjo trys šimtmečiai, per kuriuos jau turėjome laiko įsisąmoninti šią tiesą.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
