Visi specialistai ir politikai, bandantys malšinti simptomus, yra panašūs į jūreivius, kurie kamšo laivo skyles vieną po kitos, tačiau tai neduoda jokių rezultatų – medinis laivo korpusas ištisai suėstas laivagraužių. Tik jūrininkai paprastai bent žino kelionės kryptį, tuo tarpu Lietuvos švietimas blaškosi gyvenimo audrose. Ilgus metus lėtai grimzdęs, galiausiai pradėjo skęsti. O kapitono nėra.
Naujai Vyriausybei, kuri, dabartinės premjerės pageidavimu prieš keturis metus, bus formuojama po spalio mėnesio rinkimų, teks nelengva atsakomybė ir pareiga, ne tik reabilituoti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos reputaciją. Teks iš naujo formuoti pasitikėjimą ekspertais, politikais ir tik po to galvoti apie švietimo reformas, kurių verkiant reikia.
Mano nuomone, didžiausia mūsų šalies švietimo sistemos bėda – aiškaus tikslo nebuvimas. Kai nėra strateginės vizijos, kai neaišku, ką konkrečiai norime pasiekti, nenuostabu, kad nuolatinės chaotiškos reformos neduoda apčiuopiamos naudos. Nuolatiniame strese gyvenančių Lietuvos moksleivių žinių patikrinimo rezultatai nuvilia ir juos, ir pedagogus, ir visą visuomenę. O juk švietimo tikslai yra neatsiejami nuo ateities Lietuvos vizijos. Kokią Lietuvą matysime po 30 metų?
Aš Lietuvą noriu matyti kaip inovacijų lopšį. Išsilavinusių, plataus mąstymo asmenybių, aukštą pridėtinę vertę kuriančių specialistų, aukščiausios klasės paslaugas (finansų, medicinos, IT ir kitose srityse) teikiančių darbuotojų, naujomis technologijomis grindžiamos ekonomikos, verslių ir nebijančių kurti laisvų žmonių valstybę. Lietuva neturi gamtinių išteklių, todėl vienintelis būdas konkuruoti pasaulyje ir užtikrinti ekonominę gerovę – pasikliauti savo protais, kurių tikrai turime, tereikia juos atrasti, vystyti ir suteikti būtinas sąlygas jiems augti.
Tokiai valstybei sukurti teks įveikti ne vieną socialinį iššūkį, pakeisti mąstyseną, daug investuoti, rasti galimybę generuoti papildomas pajamas į biudžetą drastiškai nedidinant mokesčių. Prireiks ir ne vienos reformos įvairiuose sektoriuose. Tai įmanoma. Įmanoma tik visoms ministerijoms dirbant kartu, koordinuojant veiklą, siekiant tų pačių tikslų. Visgi, viso šio proceso pamatas yra – švietimas. Ir tokia švietimo sistema, kurią turime šiandien, greičiausiai netiks.
Ją reikia keisti. Reformuoti ne iškarto kardinaliai, bet palaipsniui, turint aiškų planą, išdiskutavus, įvertinus rizikas ir pasekmes, pereiti prie kito modelio. Kodėl mes tiek metų kažką vejamės, nuo kažko sprunkame, su kažkuo lyginamės, žavimės kitų valstybių švietimo sistemomis? Pamiršome savo identitetą. Kažkur pasiklydo mūsų Geros mokyklos koncepcija.
Stipri valstybė ne kai stipri prezidentė, kaip prieš rinkimus teigė vienos partijos šūkis. Ne stiprūs stuburai ar kiti organai. Stipri valstybė – kai stipri, išsilavinusi tauta ją kuria ir gina. Švietimas yra valstybės pamatas ir kuo greičiau tai suvoksime, kuo greičiau prioretizuosime, tuo greičiau pasieksime realios pažangos Lietuvoje.
Be švietimo mes neturėsime modernios visuomenės, neturėsime aukštų pajamų, neturėsime mokslinių pasiekimų, inovacijų, kultūros. Būsime pažeidžiami propagandos iš priešiškų valstybių rytuose, nemokėsime gintis nuo išorinių agresorių, neturėsime modernios kariuomenės.
Nuo ko vertėtų pradėti? Pirmiausia – ne kaitalioti egzaminų ar mokymų programų sistemas, o sukurti ilgalaikę Lietuvos strategiją ir planą, kaip sieksime užsibrėžtų tikslų. Gal net nereikia kurti – yra Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ – gal verta ją peržiūrėti ir stengtis įgyvendinti?
Pasistengti Švietimo ministerijoje suburti mąstančių, efektyviai veikiančių specialistų, vizionierių komandą, kuri orientuotųsi ne tik į moksleivių poreikius, bet ir į globalias tendencijas ir technologijų raidą. Toliau sektų žingsnis, kuriam reiktų ypač didelės valios – biurokratinio aparato peržiūra. Sumažintas, optimizuotas biurokratinis aparatas leis sutaupyti papildomų lėšų, kurias būtina reinvestuoti į švietimą.
Sudėtingos administracinės procedūros, viena kitą koordinuojančios instancijos besidubliuojančiomis funkcijomis trukdo efektyviam švietimo procesui. Leiskime mokytojams būti mokytojais. Nustokime vykdyti reformas, jei nėra užtikrinamas jų finansavimas, tęstinumas. Suteikime mokykloms daugiau savarankiškumo, pasitikėjimo. Šiuolaikiniam pasauliui reikia šiuolaikiško mokytojo, kuris atitiktų XXI amžiaus poreikius ir sugebėtų užtikrinti mokinių pasirengimą gyventi globaliam pasaulyje.
Švietimas yra brangus procesas, o geram švietimui apskritai reikia didelių investicijų: daugybės lėšų pareikalaus didesni mokytojų atlyginimai (tai vienas iš būdų, kuris padės spręsti pedagogų trūkumo problemą), kvalifikacijos kursai, modernios mokymo priemonės. Bet jei galvosime tik apie vaikus, nematydami, kad jau trūksta ir pačių mokytojų, kad jų amžiaus vidurkis kyla, sulauksime dar didesnių problemų.
Žiūrint paprastai, jei nebus kokybiškai dirbančių mokytojų, nebus ir kokybiškos švietimo sistemos. Tiesą sakant, problemos ryškėja jau dabar. Jau dabar lopšeliuose-darželiuose mokytojai dirba su 20 vaikų grupėmis, o mokytojų padėjėjai dažnu atveju turi ne padėti mokytojui, o plauti indus po pietų – kodėl darželiuose nėra indaplovių? Kodėl taupoma vaikų švietimo sąskaita?
Tokia realybė, apie kurią garsiai nekalbama. Galbūt ikimokyklinės įstaigos neaktualu? Bet būtent jose ir formuojami pradmenys mokyklai. Vaikai ruošiami 12 metų ciklui, po kurio, tikėtina, seks aukštasis mokslas.
Į mokymo procesą mokyklose ir universitetuose būtina įtraukti ir įvairių sričių specialistus (informacinių technologijų, verslo, finansų ir pan.), kurie galėtų pagilinti mokinių gebėjimus specifinėse srityse. Jeigu norime turėti modernią, ekonomiškai stiprią valstybę, turime investuoti į kokybišką, šiuolaikišką švietimo sistemą. Neužtenka vien teorijos, kurią šiandien mokytojai turi mokyti net be vadovėlių. Reikia ir praktikos. Realaus pasaulio pavyzdžių.
Visą tai turėjome padaryti gerokai anksčiau. Tačiau dar nėra per vėlu, reikia tik žinoti, ko siekiame ir nuosekliai bei ryžtingai eiti tikslo link: sukurti ir suprasti Lietuvos siekius ir viziją, optimizuoti švietimo sistemą, efektyvinti jos visą administracijos aparatą, atlaisvintas lėšas reinvestuoti į mokytojų ruošimą ir jų atlyginimus, palaipsniui modernizuoti Lietuvos švietimo modelį, pritaikant jį moderniam pasauliui. Tik taip galėsime sukurti stiprią, išsilavinusią ir pasirengusią ateities iššūkiams kartą.
