TAIP PAT SKAITYKITE: Filosofas A.Jokubaitis: „Panaikinčiau Europos Parlamentą, nes tai pasityčiojimas iš demokratijos“
Kai Europa buvo pradėta vienyti po Antrojo pasaulinio karo, dėl visko sprendė valstybių vadovai, o parlamentarų vaidmuo buvo tik patariamasis. Ilgainiui šalys nutarė, jog daugiau dalykų verta spręsti kartu. Tai ekonomikos plėtra, energetika, transportas, vartotojų apsauga, aplinkosauga ir daugelis kitų sričių. Natūralu, kad nebebuvo galima palikti dėl visko spręsti vien valstybių vadovams, ministrams ar ekspertams uždaruose posėdžiuose.
Todėl nutarta stiprinti Europos Parlamentą, rinkti jį tiesiogiai ir suteikti jam vis daugiau galių. Lisabonos sutarties (įsigaliojusios 2009 m.) dėka sustiprėjus Parlamento galioms, ES atsirado daugiau demokratijos nei kada nors anksčiau.
Šiuo metu EP yra vienas galingiausių pasaulio parlamentų, sprendžiantis dėl minėtų ir daugelio kitų klausimų, nulemiančių mūsų visų gyvenimo kokybę. EP vadinti „biurokratijos perykla“ yra tiesiog neteisinga – biurokratijos Parlamente yra mažiausiai, kadangi EP pagrindą sudaro gyventojų tiesiogiai išrinkti atstovai. Nors A. Jokubaitis teigia, kad šis Parlamentas „gyvena savo idėjų burbule“, o jo kuriamos vizijos yra „pavojingos“, apklausos rodo ką kita: du trečdaliai europiečių remia savo šalies narystę ES.
Tai didžiausia dalis nuo pat 1983-ųjų, o Lietuvoje šis procentas dar didesnis. Tai reiškia, kad šis „idėjų burbulas“ – ekonomiškai efektyvesnė, švaresnė, tomis pat vertybėmis besiremianti ES – žmonėms patinka. 59 proc. Lietuvos gyventojų norėtų dar svarbesnio EP vaidmens. Taigi šios institucijos naikinimas ar silpninimas neatitiktų daugumos Lietuvos piliečių valios ir interesų.
Briuselyje įsikūrusiame Europos Parlamento pastate yra baras, neformaliai vadinamas „mikimauzu“. Jis taip pavadintas pagal kadaise Britų premjerės Margaret Thatcher išsakytą repliką apie ribotas Parlamento galias. Bet tai buvo devintąjį XX amžiaus dešimtmetį. Nuo to laiko EP tapo gerokai galingesnis ir svarbesnis. Nepaisant to, dar ir šiandien Parlamentui tenka kovoti su „nesvarbaus“ ir „patariamojo“ organo įvaizdžiu, įsišaknijusiu ne tik visuomenėje, bet ir kai kurių nuo realybės nutolusių „mikimauzinių“ politologų ir net politikų galvose.
2013-ųjų antrąjį pusmetį Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, daugelis diplomatų gerokai nustebo suvokę, jog svarbių sprendimų nepakanka suderinti su šalių ministrais – reikia sulaukti, ką nuspręs „tas užsispyręs“ Europos Parlamentas. Tuomet daugeliui valstybės vyrų ir moterų atsivėrė akys...
Šiuo metu aktyviai svarstoma, kokios Europos Sąjungos mums reikia ateityje. Nors vizijų yra įvairių, dauguma sutaria, jog reikia mažinti uždarų posėdžių ir neišrinktų pareigūnų įtaką, o kartu stiprinti demokratiją. Vienintelis realus kelias tai pasiekti – stiprinti Europos Parlamentą ir jo rinkimų svarbą, o kartu didinti išrinktų politikų atskaitomybę rinkėjams. Lietuvoje dažnai girdime, kad štai „Briuselis nusprendė“, „atėjo ES direktyva“ ir ją dabar reikia įgyvendinti, tačiau pernelyg retai nuo pradžių įsitraukiame į šių sprendimų svarstymą ir priėmimą.
EP tam suteikia tinkamiausią žaidimo aikštelę. Įvairiais skaičiavimais, iki 80 proc. Lietuvoje priimamų teisės aktų iš esmės yra europinių teisės aktų perkėlimas, o EP tiesiogiai dalyvauja beveik visų jų priėmime. Yra daugybė pavyzdžių, kuomet Europos Parlamentas iš esmės pagerino ES teisės aktų kokybę priimdamas pataisas, naudingas Lietuvos ir kitų šalių vartotojams. Taip, kartais procesas užsitęsia, kol ieškoma visiems priimtino kompromiso. Bet visa tai – tik dėl to, kad pasiektas sprendimas tenkintų daugumos žmonių lūkesčius.
Visuomenėje tebesklando daugybė mitų apie EP. Vienas iš jų – kad tai „dramblių kapinės“, o vienas ar keli jo nariai „negali nieko padaryti“. Tai netiesa: yra nemažai svarbių sprendimų, kuriuos nulėmė vieno ar kelių aktyvių europarlamentarų iniciatyva. Štai neseniai EP palaikė Lietuvos prašymą skirti daugiau lėšų Ignalinos AE uždarymui. Kita vertus, svarbu suvokti, kad Lietuvos žmonių interesai dažniausiai nėra išskirtiniai: visi mes – latviai, lenkai, vokiečiai, lietuviai, italai ir kiti – norime gyventi geriau, saugiau, švariau, sveikiau.
Dėl daugelio dalykų sutarus Europos lygiu, galima greičiau ir veiksmingiau gerinti mūsų gyvenimo kokybę, o kartu tvirčiau kalbėtis su pasaulio galingaisiais, tokiais kaip JAV, Kinija ir Rusija. Tokios bendros pastangos nė kiek nekenkia tautiškumui, o kaip tik padeda Lietuvai ir kitoms šalims išlikti saugesnėms ir įtakingesnėms savo regione, žemyne bei pasaulyje.
Na, o dėl „dramblių kapinių“ – EP išaugino tokius politikos „grandus“ kaip Vokietijos socialdemokratų lyderį Martiną Schulzą, Suomijos politikos žvaigždę Alexanderį Stubbą, buvusį Estijos prezidentą Toomasą Hendriką Ilvesą ir daugelį kitų. Jei tai „drambliai“ – mums reikia daugiau tokių „dramblių“, ant kurių pečių laikytųsi Europa. Kas nori ir sugeba – tas Europos Parlamente gali nuveikti labai daug.
Žinoma, ne visi politikai vienodai aktyvūs ir gabūs, o kai kurios partijos į europinius rinkimus žiūri pro pirštus ir iškelia juose ne pačius aktyviausius. Vis dėlto svarbu neužmiršti, jog lemiamą žodį visuomet turi rinkėjai, kurie Lietuvoje gali ne tik pasirinkti partiją ar judėjimą, bet ir reitinguoti sąrašo kandidatus. Taigi už tai, ką išrenkame, atsakingi esame patys. Artėjantys Europos Parlamento rinkimai, kurie Lietuvoje vyks šių metų gegužės 26-ąją, – puiki proga pasirinkti tuos, kurie mums atstovautų geriausiai.
Robertas Pogorelis, Dovaidas Pabiržis dirba Europos Parlamento biure Lietuvoje.
