Nepaisant savižudybių problemos aktualizavimo, bandymų spręsti šią problemą, 2016 metais Lietuvoje nusižudė 823 žmonės, kas reiškia, kad iš 100 tūkst. gyventojų nusižudo maždaug 28,7 asmenys. Neatsižvelgiant į tai, kad šis skaičius Lietuvoje yra mažiausias nuo 2012 metų, tai vis dar leidžia Lietuvai pirmauti Europoje pagal savižudybių skaičių, taip pat patekti į pirmąjį penketuką pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad kiekviena savižudybė paveikia maždaug dar bent šešis žmones. Taigi, kasmet, vien tik Lietuvoje, savižudybės viena ar kita forma paveikia per 4930 žmonių.
Norint sumažinti šią problemą, visų pirma, reiktų įsigilinti į veiksnius, kurie skatina ir palaiko tokio drastiškai didelio skaičiaus egzistavimą. Savižudybes skatinantys ir jas užkardantys faktoriai yra sudėtingi ir nėra visiškai suprantami. Visgi, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktais išaiškinimais, šiame kontekste svarbus vaidmuo tenka žiniasklaidai. Kaip teigia pati organizacija, viena vertus, žiniasklaidos pranešimai apie savižudybes gali paskatinti pažeidžiamus asmenis imituoti aprašytųjų atvejų elgesį, ypač jei savižudybė nušviečiama plačiai, ji aprašoma pirmuosiuose puslapiuose, pateikiama kaip sensacija ir (arba) tiksliai aprašomas savižudybės būdas.
Kita vertus, atsakingas tokios informacijos pateikimas gali tapti visuomenės švietimo savižudybių klausimais priemone ir gali paskatinti tuos, kurie priklauso savižudybės rizikos grupei, kreiptis pagalbos. Pasaulio sveikatos organizacija ištyrė daugiau nei 50 imitacinių savižudybių ir atlikus šių studijų peržiūrą, kaskart buvo prieita prie tos pačios išvados: žiniasklaidos pranešimai apie savižudybes gali paskatinti imitacines savižudybes. Atsižvelgiant į tai, viešosios informacijos skleidėjai, rengėjai ir žurnalistai privalo vadovautis tam tikromis protingumo ir santūrumo normomis bei principais, taikyti tam tikrus turinio apribojimus, informacijos pateikimo būdą, pateikiant visuomenei informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti. Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija taip pat teigia, kad, remiantis moksliniais tyrimais, detalus savižudybių aprašymas gali paskatinti naujas savižudybes.
Tiek Pasaulio sveikatos organizacija, tiek Lietuvoje veikianti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba žiniasklaidai pateikia eilę rekomendacijų dėl informacijos apie savižudybes pateikimo būdų. Viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams ir žurnalistams rekomenduojama vengti savižudybių romantizuojančių aplinkybių pateikimo. Lietuvos psichologų sąjungos ir Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos pateikiamoje informacijoje nurodo, kad savižudybės romantizavimas didina galvojančių apie savižudybę žmonių riziką nusižudyti. Šiuo atveju, nereikia skaityti daug mokslinių straipsnių bei vadovėlių, siekiant nustatyti ar tokie pareiškimai atspindi tikrovę.
2013 metais per Lietuvą nuaidėjo žinia apie vieno žymaus lietuvių aktoriaus, TV laidų vedėjo savižudybę.
Visa tai patvirtinanti informacija yra gerokai arčiau mūsų – praktikoje. 2015 metais Seime vyko spaudos konferencija, kurios metu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichiatrijos klinikos vadovė, profesorė Virginija Adomaitienė atskleidė, kad savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja, išskyrus 2013 metus. Verta pagalvoti, kodėl 2013 metai buvo, drįstu teigti, juodieji šioje statistikos srityje? Atsakant į šį klausimą, norėčiau, kad įsiklausytumėte, kokią įtaką informacijos apie savižudybes pateikimo būdas žiniasklaidoje daro visuomenei. 2013 metais per Lietuvą nuaidėjo žinia apie vieno žymaus lietuvių aktoriaus, TV laidų vedėjo savižudybę.
Anot Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorės Onos Davidonienės, tokį savižudybių skaičiaus šoktelėjimą 2013 metais galėjo paskatinti būtent minėto aktoriaus savižudybė, kuri, anot jos, buvo stipriai romantizuojama žiniasklaidoje. Kaip teigia direktorė, kad po šio įvykio, kai įvairiose televizijos laidose buvo linkima jam smagiai suktis ant debesėlio, kelis mėnesius šalyje didėjo ir savižudybių dažnis. Paaiškindama tokias mintis, psichiatrė nurodė, kad televizijos laidoje, kurios vedėjas buvo šis aktorius, po jo mirties buvo nekart sakoma – tu labai blogai pasielgei, bet jei esi danguje ir mus matai, šitą dainą skiriame tau. Taigi, reali praktika atskleidžia, kaip žiniasklaidoje pateikiama informacija gali daryti įtaką asmenų ryžtui žudytis. Visgi, jokiu būdu negalima teigti, kad romantinis savižudybės aplinkybių pateikimas yra vienintelis faktorius lemiantis asmenų imitacines savižudybes.
Ne savo kontekste naudojamas žodis „savižudybė“, pvz., „politinė savižudybė“, gali sumažinti bendruomenės jautrumą šios problemos svarbai.
Be savižudybių romantizavimo, pateikiant tokią informaciją taip pat privalu vengti pateikti savižudybę kaip sensaciją, kaip įprastą įvykį arba kaip problemų sprendimo būdą. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiama informacija, kalbos išraiškos priemonės neturi iš savižudybės daryti sensacijos. Geriau rašyti „augantys skaičiai“ ir vengti tokių hiperbolizuotų frazių, kaip „savižudybių epidemija“, taip pat derėtų atsargiai naudoti žodį „savižudybė“ antraštėse. Vengtinas ir netinkamai pristatančių visuomenei savižudybę ar vaizduojančių ją kaip normalų reiškinį kalbos išraiškos priemonių vartojimas. Ne savo kontekste naudojamas žodis „savižudybė“, pvz., „politinė savižudybė“, gali sumažinti bendruomenės jautrumą šios problemos svarbai.
Be kita ko, pateikiant informaciją apie savižudybes, būtina vengti informacijos apie savižudybes pirmuosiuose leidinių puslapiuose pateikimo ar bereikalingo istorijų apie savižudybes kartojimo. Grįžtina prie jau minėto pavyzdžio su aktoriaus netektimi 2013-aisiais. Tuo metu, ta tema buvo nepagrįstai daug eskaluojama spaudoje, dienos eigoje pasirodydavo ne po vieną straipsnį apie šį įvykį, detales apie aktoriaus gyvenimą. Visi šie straipsniai buvo pateikiami internetinių portalų pirmuose languose.
Rezultatas – masiškai išaugęs savižudybių skaičius 2013-aisiais. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiama informacija, savižudybės iškėlimas į pirmuosius puslapius ir nereikalingas istorijų apie jas kartojimas gali labiau paskatinti imitacinį elgesį nei subtilus šio fakto aprašymas. Organizacija rekomenduoja istorijas apie savižudybes talpinti laikraščio vidiniuose puslapiuose, puslapio apačioje, o ne pirmajame puslapyje ar vidinio puslapio viršuje.
Na ir žinoma, reikia vengti tikslaus įvykusios savižudybės ar bandymo nusižudyti būdo aprašymo. Vėlgi, būtina paminėti Pasaulio sveikatos organizacijos įžvalgas, kuriose teigiama, kad bet toks nuodugnus savižudybės nušvietimas gali paskatinti pažeidžiamus žmones bandyti tai pakartoti. Pavyzdžiui, pranešant apie vaistų perdozavimą, būtų neprotinga detalizuoti, kokios tai buvo medžiagos, koks jų kiekis ir derinys buvo suvartotas arba kaip medžiagos buvo įsigytos, kadangi psichologiškai pažeidžiamiems asmenims gali būti atskleistas kelias, būdas savižudybės link.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad šiuo metu visi šio pranešimo metu aptarti reikalavimai viešosios informacijos skleidėjams, rengėjams, žurnalistams, yra įtvirtinti tik Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekse, tačiau nėra reglamentuojami įstatyminiu lygmeniu. Tuo pačiu, norėčiau paminėti, kad užregistravau Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. pakeitimo projektą, kuriame siekiu įtvirtinti šiuos reikalavimus, skelbiant informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti.
Ir pačiai pabaigai, visų visuomenės informacijos skleidėjų, rengėjų, žurnalistų norėčiau primygtinai paprašyti laikytis minėtų reikalavimų, kadangi būtent jūs formuojate piliečių šios dienos nuotaiką ir teigiamas/neigiamas mintis. Neparodykime žmonėms kelio savižudybės link, priešingai – apšvieskime visuomenę ir eikime savižudybių prevencijos keliu.
Robertas Šarknickas yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys.
