Vienas mano mėgstamiausių filmų, kurį rodau studentams, yra „Apsisprendimas“ („Taking Sides“, 2001 m.) apie Vilhelmą Furtvanglerį, vieną garsiausių Vokietijos prieškario dirigentų. Nacių laikotarpiu jis stengėsi nesivelti į politiką, padėjo orkestre grojusiems žydams pabėgti, bet tuo pat metu kolaboravo ir su naciais – minimaliai, tačiau pakankamai, kad po karo stotų prieš denacifikacijos tribunolą. Dirigentas buvo išteisintas, tačiau jo karjera buvo sužlugdyta ir jis iki gyvenimo pabaigos buvo piktas žmogus.
Viena iš priežasčių, dėl kurios V.Furtvangleris pamynė savo principus, buvo ta, kad jis turėjo konkurentą – jaunąjį Herbertą fon Kãrajaną, kurį naciai išnaudojo, tačiau šiam paminti principų nereikėjo, nes jis buvo tikrų tikriausias nacis. H.Fon Kãrajanas ir po karo išliko nenukentėjęs, turėjo sėkmingą karjerą. Jis labai patiko net mano mamai, nors du jos broliai pateko į nacių koncentracijos stovyklas ir tik vienas išliko gyvas. Ji tikriausiai nežinojo H.Fon Kãrajano praeities, o aš visą vaikystę girdėdavau, kaip ji klausosi jo koncertų lygindama tėčio marškinius.
Neseniai nuėjau į Rogerio Waterso koncertą „Us and Them“ („Mes ir jie“) Kaune. „Mes“ – tai tikriausiai paprasti žmonės, o „jie“ yra tie nedori politiniai lyderiai, kurie lobsta mums už nugarų ir išnaudoja mus visais įmanomais būdais, prisidengdami „demokratija“ arba „nacionaliniais interesais“. Tai buvo neįtikėtinas šou, geresnio dar nebuvau matęs (nors pripažįstu, kad neturiu su labai daug kuo palyginti), o jam įpusėjus išryškėjo stiprus politinis atspalvis.
Pagrindinė tema buvo „Pasipriešinimas“, o per pertrauką ekrane buvo rodoma, kam turėtume priešintis. Antisemitizmui – žinoma, pritariu. B.Netanyahu – taip, irgi pritariu, nes manau, kad jis yra grėsmė Izraelio demokratinei visuomenei ir man labai nepatinka vis auganti įtaka, kurią turi posovietiniai Izraelio piliečiai, neturintys daug demokratinės patirties ir galvojantys sovietiniais „juoda-balta“ principais – kad visi palestiniečiai turėtų būti išžudyti, o visas Vakarų Krantas yra „tik mūsų“. Priešintis neofašizmui – taip, pritariu, ir manau, kad dauguma R.Waterso išvardintų asmenų kelia grėsmę demokratiškoms ir liberalioms visuomenėms. Kita vertus, pasigedau sąraše Geerto Wilderso, olandų „Mocarto“, kurį laikau labai pavojingu.
Įdomu tai, kad R. Watersas paminėjo ir Vladimirą Putiną kaip vieną iš tų neofašistų, tačiau pridėjo klaustuką. Kam tas klaustukas? Jis yra vienas iš pagrindinių dešiniųjų ekstremistų iškilimo kurstytojų Europoje ir jo vadovaujama valdžia yra absoliučiai neofašistinė. Tačiau man iškart nepatiko R.Waterso komentarai, jog neturėtume konfrontuoti su „rusais“ (pasakyk tai šalyje, kuri 50 metų buvo okupuota), ir jo dažnai naudotas sugniaužtas kumštis (labai komunistinis simbolis, kuris taip pat nelabai mėgiamas Lietuvoje, dėl suprantamų priežasčių). Apskritai, man tapo aišku, kad jis nebuvo gerai pasiruošęs ir nesusiprato, kokioje šalyje koncertuoja. Naivus ir politiškai neišprusęs – tokia buvo mano greita išvada.
Kitaip tariant, po koncerto buvau šiek tiek sutrikęs ir pamaniau, kad R.Watersui reikėtų „apsišviesti“, tačiau iš esmės man patiko, kad jis turėjo savo nuomonę ir ją išreiškė. Noriu, kad žmonės kalbėtų, užuot apsimetinėję ir slėpęsi. O jis tikrai taip ir padarė – garsiai ir aiškiai.
Tačiau, kai parašiau apie tai „Facebook“ tinkle, susilaukiau daugybės prieštaravimų. Kai kurie sakė, kad jis „senis“, kuris „prarado balsą“, o tai ne tik visiškai klaidinga, bet ir skamba gan žeminančiai– nuo kada amžius yra kriterijus? Arethai Franklin buvo 76-eri, kai ji mirė – metais vyresnė už R.Watersą, tačiau dar negirdėjau, kad kas būtų naudojęs tą argumentą prieš ją.
Be to, jis patenka į klaidingo mąstymo spąstus teigdamas, jog būti prieš V. Putino režimą reiškia būti „prieš rusus“ – ei, juk mes negalvojame, kad visi rusai yra blogi, tiesa?
Kita vertus, buvo daugiau komentarų, kurie geriau atskleidė R.Waterso poziciją. „Krymas yra rusų, Rusija turėjo pilną teisę“ jį okupuoti – taip žiniasklaida pacitavo buvusį „Pink Floyd“ muzikantą. Anot jo, S.Skripalio byla yra siutinanti ir antirusiška, ir aišku, kad V.Putino režimas jo nenunuodijo, viskas surežisuota – šitaip R.Watersas sakė duodamas interviu „Izvestijai“ (jiems aš niekada neduočiau interviu, tol, kol yra V.Putinas). Ir taip toliau.
Man akivaizdu – Rogeris Watersas yra tipiškas „pakeleivis“ (angl. fellow traveler – žmogus, nepriklausantis valdantiesiems, tačiau palaikantis jos tikslus ir politiką), kuris visą blogį mato tik Vakaruose ir atsisako pripažinti siaubingą tiesą, jog Rusiją valdo nusikaltėlių gauja. Tai šalis, kurioje nusikalstamumas ir valdžia praktiškai tapo sinonimais, ir kurios slapti veiksmai jei nesukūrė, tai bent pakurstė daugumą bėdų Vakarų Europoje.
Be to, jis patenka į klaidingo mąstymo spąstus teigdamas, jog būti prieš V. Putino režimą reiškia būti „prieš rusus“ – ei, juk mes negalvojame, kad visi rusai yra blogi, tiesa? Turiu daugybę draugų rusų, kuriuos labai myliu, manau, kad jie puikūs ir protingi žmonės, ir jie kaip ir aš negali pakęsti, kad jų šalis ir vėl įžengė į nelaisvės laikmetį, kad, regis, ši šalis niekaip negali priimti demokratiškesnės valdymo formos. Tačiau tie žmonės nėra V.Putino režimas ar jo korumpuotas klanas.
R.Watersas yra prieš antirusizmą, kaip ir aš, iš dalies – yra daug gerų, nuostabių rusų, tačiau, kaip daugumoje šalių, kurias valdo diktatoriai, jie tyli arba, kai reikia, netgi šaukia „Valio!“ režimui, kad išsaugotų sveiką kailį. Bet buvęs „Pink Floyd“ lyderis nemato paradokso – dalis B. Netanyahu valdžios, kurios jis taip neapkenčia, rinkėjų yra to paties plauko žmonės, atvykę iš buvusių sovietinių respublikų. Kelis kartus buvau Izraelyje po Maidano, važiavau ten automobiliu su Ukrainos vėliava ir – neįsivaizduojate, su kokia reakcija susidūriau. Neva, Ukraina yra fašistų kraštas, tačiau juk dauguma Izraelio rusų yra tikrieji Putiną palaikantys fašistai.
Tad ko iš šito galime pasimokyti? Man tai buvo gera pamoka. Nuėjau į nuostabų koncertą, į kurį tikriausiai nebūčiau ėjęs, jei būčiau žinojęs visus faktus. Tačiau svarbesnis klausimas – kiek muzikoje yra politikos ir kiek mes galime atskirti muziką ir muzikantus nuo politikos? Vilhelmas Furtvangleris manė, kad ją galima atskirti, ir, kai jį prispaudė, jis darė kompromisus: pavyzdžiui, grojo didelio nacių partijos susibūrimo išvakarėse, o ne tą pačią dieną. Valerijus Georgijevas sako, kad jis tik muzikantas, bet jis taip pat yra ištikimas V. Putino rėmėjas, palaikantis ir Pietų Osetijos okupaciją. Aš tai žinau ir niekada neičiau į jo koncertą, jau vien iš pagarbos tiems, kurie nukentėjo Rusijos ir Gruzijos kare 2008 metais. Kada eiti, o kada ne – tai tokia plonytė ir sudėtinga linija, įkūnijanti keblumus, su kuriais susiduria mąstantis ir sąmoningas pilietis.
Pamenu, kai agitavau už sovietinių politinių kalinių išlaisvinimą, mano sąraše buvo įvairių žmonių. „Standartiniai“ žmogaus teisių gynėjai, saujelė psichiatrų, kurie kovojo prieš politinį psichiatrijos išnaudojimą, įvairių tautybių nacionalistai, baptistai, žydai, kuriems sovietai draudė emigruoti, ir vienas kitas menininkas, atsidūręs už grotų, nes valdžiai nepatiko jo(s) kūryba. Vis dėlto, kai TSRS žlugo ir jie visi buvo paleisti, paaiškėjo, kad nemažai jų buvo ne tokie jau demokratiški, jų religinės pažiūros labai skyrėsi nuo maniškių, o kai kurie nacionalistai turėjo stipriai antisemitinių idėjų. Ar gailėjausi savo darbo? Ne, nes tikėjau, kad visi turi teisę išreikšti savo nuomonę ir dėl jos neatsidurti kalėjime. Kita vertus, žinoma, kai kuriais atvejais klausiau savęs, kam iššvaisčiau šitiek laiko vienam ar kitam žmogui.
R.Watersas turi teisę į nuomonę, ir aš džiaugiuosi, kad jis išreiškia ją atvirai, neatsižvelgdamas, ar ji pakenks jo verslui, ar ne. Šis žmogus gina savo idėjas ir už tai jis nusipelno pagarbos. Tačiau, kaip sakiau, aš jį aiškiai priskirčiau prie ilgo sąrašo „pakeleivių“, kuriuos patraukė ta nepaaiškinama Rusija, kuri taip smarkiai mėgsta būti aplinkos aukos pozicijoje, tačiau tuo pat metu yra užkariavusi tiek daug tautų ir vis dar tą daro.
Kaip kartą pasakė komunistų lyderis Genadijus Žuganovas, pats nesuprasdamas paradokso, slypinčio jo komentare, „Mūsų tauta yra taikinga ir ne bloga. Ji praleido 800 metų karuose ir mūšio laukuose“. Anksčiau šios keistos pozicijos laikėsi kairieji, tokie kaip „New York Times“ korespondentas Walteris Duranty arba britų rašytojas Bernardas Shaw, tačiau dabar tarp jų yra ir daug dešiniųjų politikų, pavyzdžiui, Geertas Wildersas arba Marine Le Pen, jau nekalbant apie Austrijos užsienio reikalų ministrę. Jie visi pakliuvo į Rusijos „voratinklį“ ir šoka pagal šeimininko dūdelę.
Visa tai aš galiu kažkiek suprasti, kad ir kaip siaubinga tai beatrodytų. Rusija yra šalis, kurią galima tik tuo pat metu ir mylėti, ir neapkęsti. Tu myli savo draugus rusus ir kartais nori juos pasmaugti. Ši šalis stebi tave, traukia ir atstumia, tačiau ji visuomet šalia – tokia yra sovietologo arba rusologo dalia. Kaip bebūtų, vienas dalykas man yra visiškai aiškus: V.Putinas yra diktatorius, kuris sujungia nusikalstamumą su KGB galiomis, o žmonės, kurie nuo to nukenčia pirmieji, yra jo tautiečiai ir tie, kurie priversti gyventi šalia Rusijos. Tačiau, deja, Rogeris Watersas šito nesupranta.
Prof. Robertas van Vorenas, VDU A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas, žmogaus teisių gynėjas, politologas, tarptautinės organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ vadovas.
