Dažnai prie bokalo su draugais padiskutuojame, kaip elgtumėmes gavę įspėjamąsias žinutes apie vykdomą mobilizaciją, ar išgirdę kaukiančias sirenas. Nenoriu spekuliuoti, kaip iš tikrųjų viskas vyktų, pasirodžius nesvetingam kaimynui, bet filmų matę juk visi. Tiesiog sutarkime, kad šiame hipotetiniame scenarijuje tauta yra dideliame pavojuje ir valstybė šaukia savo brolius ir seseris į pagalbą. Vieningai sutariame, kad pirmiausia mėgintume susisiekti su artimaisiais ir pasirūpinti jų saugumu. Nesigiliname, kaip reikėtų tą padaryti prasidėjusioje suirutėje, užsidedame moralinį pliusiuką ir keliaujame toliau. Didžiausias iššūkis yra nuspręsti, ką darytume mes - jauni, stiprūs, sveiki, perspektyvūs ir talentingi vyrai. Bėgti iš šalies? Lįsti į artimiausią rūsį su konservų dežutėmis? Tyliai laukti pagalbos? Ar vis dėlto plėšytis „maikę“ ir drąsiai pasitikti užpuoliką?
Lietuvoje gyventi gera, nepaisant pandemijos, siaurų kai kurių politikų pažiūrų ar futbolo agonijos. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad esu vilnietis ir, kaip bet kuris didmiesčio gyventojas, patekau į liberalesnių idėjų burbulą. Nenoriu diskriminuoti mažesnių miestelių ar kaimų, kuriuose, tikiu, taip pat apstu progresyviai mąstančių piliečių, o siekiu bent šiek tiek pasilengvinti sau objektyvumo naštą. Mano aplinką supa panašiomis mintimis besidalinantys draugai ir kolegos, artimi ir pažįstami. Kartu stebimės, kodėl už suktinę esame baudžiami lyg didžiausi nusikaltėliai, piktinamės, kodėl homoseksualų pora vis dar gauna tiek neapykantos ir raustame už dėdę, kuris daktarėliui nori šimtinę į kišenę įbrukti.
Ieškant atsakymo, paranku cituoti Vytautą Žalakevičių ir pasakyti, jog „niekas nenorėjo mirti“ anksčiau, niekas netrokšta ir dabar.
Esame jauna karta, kuri tik girdėjo apie sovietines baisybes, pamažu pradedame nepripažinti „blato“ sistemos ir netoleruojame seksizmo. Mes spindinčiomis akimis klausomės istorijų apie Roko maršą ir patys vaizduojamės jo dalyviais. Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąją In vino bare, sulipę ant stalų, visa gerkle plėšdami „Foje“ dainas. Noriu pasakyti, kad gyvenu žmonių, save laikančių patriotais ir nuoširdžiai mylinčių Lietuvą, apsuptyje, tad kodėl vis tik taip keblu atsakyti į klausimą, ar ginčiau savo mylimą kraštą?
Ieškant atsakymo, paranku cituoti Vytautą Žalakevičių ir pasakyti, jog „niekas nenorėjo mirti“ - niekas netrokšta ir dabar. Gyvename taip patogiai ir gerai, kaip niekada ligi šiol, todėl kam rizikuoti paaukoti savo asmeninę laimę ir gyvybę dėl kažko, kas net nėra iki galo apibrėžta ar išmatuota. Juk laisvę gavome kaip prigimtinę teisę. Ji mums yra tokia natūrali kaip karvės pienas iš pakelio ir riekėmis supjaustyta duona. Galbūt sparčiai besivystančios technologijos ir kreipia mus kosmopolitizmo keliu, kuriame tautiškumas ir rasė praranda savo įtaką, o žmonių pasaulėžiūra neribojama sienų ir kitų kultūrų, tačiau iki tokios gana utopiškos realybės dar daug metų laukimo. Be to, prognozės neiškaltos akmenyje ir visada gali pakeisti savo kryptį. Vadinasi, nacionalinė savimonė vis dar yra labai svarbi kiekvieno piliečio vertybė.
Nuo mažens didžiavausi lietuvybe. Ar žinai, kad lietuvių kalba turtinga deminutyvų, Nidos kopos lyg iš atviruko, o nuo pat kunigaikščio Gedimino laikų Vilnius yra vienas tolerantiškiausių miestų Europoje? Nesvarbu, kiek faktas atitiks realybę, man bus malonu jį išgirsti, jei jis giria Lietuvą ir tik vėliau pagalvoti, ar tai nenuginčijama tiesa. Prisipažįstu, jog mėgaujuosi, kai užsienietis žavisi sostinės senamiesčiu, ar pasako, jog „Sabonis was very good“.
Grąžinus privalomąją karo tarnybą, žinojau, kad tik baigęs mokyklą, eisiu atlikti savo pareigą Tėvynei.
Ką jau čia kalbėti, džiaugiuosi svetimoje šalyje, pasakęs iš kur atkeliavau, atsakymui gauti kitataučio linkčiojimą, teigiantį, jog žino, kur Lietuva randasi. Tikiu, kad laikui bėgant nevisavertiškumas ir noras būti pripažintam svečio iš už jūrų marių išnyks, kaip pradingo (beveik) taksi vairuotojai su karoliukais dengtomis sedynėmis.
Grąžinus privalomąją karo tarnybą, žinojau, kad tik baigęs mokyklą, eisiu atlikti savo pareigą Tėvynei. O dabar, praėjus keleriems metams, galiu plačiau pažvelgti į įgautą patirtį. Pirmiausia, tai labai džiaugiuosi, kad šį sprendimą įvykdžiau iškart po dvyliktos klasės pabaig. Nežinau, kiek iš tikrųjų spėjau paprotėti nuo devyniolikos, bet, mano subjektyvia nuomone, visai nemažai. Įsižeiskite visi, kas galvoja, jog tokio amžiaus jau viskas aišku. Nežinia kankina dabar, ir terorizuos dar ilgai. Kaip ten bebūtų, iki galo nesusiformavusi asmenybė puikiausiai tinka kariuomenės režimui. Didžioji dalis šauktinių savanorių buvo tokie kaip aš - tiesiai iš visko aprūpinto gyvenimo pas tėvus. Su tikslu sutvirtėti, kažkiek užsidirbti ir atsikratyti atsakomybės vėliau būti pašauktam devyniems mėnesiams, kai norėsis kurti gyvenimą, niekieno netrukdant. Nusivyliau, išgirdęs, jog nedaugelis čia atėjo meilės Lietuvai vedini, bet greitai susitaikiau su tikrove. Idealizmui kariuomenėje ne vieta. Juk mus, dar nespėjusius išsiganyti vaikigalius, mokė žudyti. Galbūt tai daugiau priminė žaidimą, bet jo tikslas buvo akivaizdus. Atėjus laikui, mes turėtume tapti šaltakraujais smogikais. Pradėjus daugiau apie tai mąstyti, vienintele romantika lieka pasigyrimas merginai bare, jog teko šaudyti iš tikro kulkosvaidžio, nejučia nutylint ištisas valandas sėdėjimo ant taburetės kambaryje, nedarant nieko.
Vien subordinacija jaunam žmogui yra nepriimtina. Klausant puskarininkio ar karininko vien dėl to, jog jo laipsnis aukštesnis, jei jis nesivargina išaiškinti įsakymo prasmės, tikrai pasireiškia instinktyvi atmetimo reakcija. Mus mokė, jog karys turi sugebėti pats priimti sprendimus, bet pirmus mėnesius liepė tik bukai vykdyti nurodymus. Pradžia buvo sunkiausia. Nors turėjome neįtikėtinas privilegijas beveik kiekvieną savaitgalį grįžti namo, mums vis tiek buvo blogai. Aš, išleistas namo, jausdavausi lyg paleistas nuo grandinės. Dar važiuojant autostrada spėdavau susitarti su draugais, kur šį vakarą susitiksime. Penktadienį alkoholis liedavosi laisvai, o sekmadieniais melsdavausi, jog karo policija netikrintų blaivumo. Ne visada galėdavau būti tikras, jog alkotesteryje įsižiebs trys nuliai. Vadai kalė į galvas, jog esame pavyzdys visuomenei ir net keleivių kontrolės bauda užtraukdavo jų nemalonę, o tuo metu aš prisimindavau kaip vėmiau degalinėje grįžtant į dalinį. Tiek iš to patriotiškumo, kai tavo laisvė apribojama.
Nors nematėm karo iš arti, tačiau laikai išliko panašūs. Taiką kur kas lengviau užtikrinti su tankais pašonėje.
Vis dėlto, ne veltui kariuomenės sistema gaji šimtmečius. Mes irgi prie jos pripratome, kaip pripratome prie „kempiniuko“ pusryčiams. Pamažu atėjo į galvas ir supratimas, jog išsireikalavimas teisingai pakloti lovą, iš tiesų, nėra tik noras parodyti galią. Jeigu karys nemoka pagal instrukciją pasikloti lovos, kokia iš jo nauda bus, kai švilps artilerijos sviediniai ir reikės išlaikyti pozicijas. Chaoso metu išlikti ramiam ir primti sprendimus nėra lengva, bet juos aklai priimti ir vykdyti – įmanoma. Nežinau, ar dabar norėčiau, jog kažkoks pasipūtęs leitenantas man nurodinėtų, kada galiu grįžti namo, o griežtas seržantas rikiuotų vakarienei ir skelbtų laisvą laiką. Vertinu šią patirtį kaip naudingą, bet kartoti jos nenorėčiau. Nebent vėl grįščiau į 2016-uosius. Šįkart tikrai netyčia neiššaučiau patrulio bazėje ir visam būriui, ką tik pasiruošusiam miegui, nereikėtų atsitraukinėti, prisidengiant ugnimi. Dar kartą - dovanokit, ginklo broliai.
Jeigu iš viršutinių pastraipų nesusidaro įvaizdis, jog labai stipriai vertinu karinę tarnybą, noriu užginčyti ir pasakyti, jog vis dar esu aršus kariuomenės gynėjas. Lietuvai ši institucija gyvybiškai svarbi. Nors nematėm karo iš arti, tačiau laikai išliko panašūs. Taiką kur kas lengviau užtikrinti su tankais pašonėje. Pats jau kuris laikas laukiu šaukimo į rezervo įgūdžių atnaujinimo pratybas. Smalsu, ar vis dar prisimenu kaip išrinkti ir atgal surinkti „gieškę“. Taip pat tikrai nepraleisiu progos pasišaipyti iš draugo, kuris pateko į sąrašus ir bijo, jog teks atsiveikinti su garbanomis, bei nelaikysiu žmogaus apsišvietusiu, jei jis teigs, jog 2% valstybės bendro vidaus produkto lėšų skiriamų krašto gynybai yra bergždžiai išleidžiami pinigai. Sena gera tiesa – tik ruošdamiesi blogiausiam, galime tikėtis geriausio.
Tai ar eičiau ginti Tėvynės?
Iki galo tikiuosi niekada nesužinosiu. Bet jei, neduok Dieve, taip nutiktų, labai tikiuosi, kad nors pridėjęs į kelnes, drebančiomis rankomis, kalendamas dantimis, bet eičiau. O tada tik su malonumu prisiminčiau kaip mus po miškus vaikė.
