Trūksta socialinio jautrumo
Šių metų balsavimas eilinį kartą parodė, kad žmonės iš naujos valdžios tikisi daugiau socialinio jautrumo. Tačiau pradėjus eiti šiuo keliu, ne visos partijos žino, kur sustoti. Valstiečių-žaliųjų ekonominė programa buvo statoma ne tik ant didesnio dėmesio neturtingiesiems, bet ir ant didesnio valstybės kišimosi į ekonomiką, didesnio didžiojo verslo reguliavimo platformos. Akivaizdu, kad tokia kryptis pasiteisino.
Kaip rodo visuomenės apklausos, Lietuvoje vis dar daugiau kaip ketvirtadalis žmonių ilgisi sovietmečio, o nusivylusių tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, yra daugiau negu ja patenkintų. Kai žmonių prašoma paaiškinti tokių nuostatų priežastis, dažniausiai jos būna ekonominės, t. y., susijusios su per žemomis pajamomis ir perkamąja galia.
Ekonominė nelygybė didėja
Net ir įvertinus šešėlį, algos Lietuvoje yra vienos mažiausių Europoje, lenkiame tik Rumuniją ir Bulgariją. Pagal vidutinę pensiją taip pat lenkiame tik šias dvi valstybes. Nenuostabu, kad tik laimėję rinkimus, valstiečiai-žalieji iškart pareiškė, kad pirmasis jų darbas bus pensijų didinimas. Ir iškart 40 eurų.
Paradoksalu, tačiau turbūt rimčiausią planą, kaip suteikti daugiau ekonominės gyvybės Lietuvos regionams, turėję konservatoriai nesugebėjo įtikinti regionų rinkėjo, kad jie gali įgyvendinti reikiamus pokyčius.
Kodėl per visą kadenciją vyriausybėje pirmu smuiku griežę socialdemokratai sugebėjo pensijas padidinti vos 19 eurų? Ir kodėl praėjusiais metais, pirmą kartą nuo 2009-ųjų, t. y., krizinių metų, kuomet dėl viešųjų finansų stabilizavimo reikėjo karpyti pensijas, vidutinė senatvės pensija nukrito žemiau skurdo ribos?
„Eurostat“ skaičiavimais, praėjusiais metais Lietuva išsiveržė į Europos „lyderes“ pagal nelygybės mastą. Lietuvoje žirklės tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų yra pačios didžiausios Europoje. Tai nestebina, kadangi esame ir vieni iš „lyderių“ pagal mažiausias pajamas gaunančių apmokestinimą. Socialdemokratai per vėlai susizgribo kelti neapmokestinamąjį pajamų dydį, kuris ryškiau augo tik paskutiniais jų valdymo metais (nuo 166 iki 200 eurų).
Planas regionams
Paradoksalu, tačiau turbūt rimčiausią planą, kaip suteikti daugiau ekonominės gyvybės Lietuvos regionams, turėję konservatoriai nesugebėjo įtikinti regionų rinkėjo, kad jie gali įgyvendinti reikiamus pokyčius. Gali būti, kad planas pasirodė paprasčiausiai per daug sudėtingas ir sunkiai suprantamas.
Ir nors lengviau yra prižadėti įkurti valstybinį banką, kuris teiktų lengvatines paskolas regionuose, konservatoriai labai teisingai akcentavo švietimo įstaigų regionuose pertvarką, kuri galėtų ne tik padėti pritraukti daugiau į gamybą orientuotų užsienio investicijų, bet ir skatintų vietos gyventojų verslumą.
Švietimas regionuose turi būti statomas ne ant butaforinių aukštųjų mokyklų pagrindo, bet ant profesinio rengimo kokybės gerinimo, ypač orientuojant profesines mokyklas į technines, inžinerines specialybes, t. y., ruošimą specialistų toms investicijoms, kurias norime pritraukti. Kirpėjo, prekybininko ar mūrininko specialybę įgiję jauni žmonės, deja, per daug dažnai lieka be darbo arba tiesiog emigruoja.
Dvi Lietuvos
Ekonominės politikos tikslas negali būti tik ekonominio augimo užtikrinimas, tačiau ir sukurtos ekonominės gerovės tinkamas paskirstymas. Kitu atveju turėsime vis ryškiau besiskiriančias Lietuvas. Vieną – jauną, laimingą ir turtingą, gyvenančią Vilniuje, gal dar Kaune ir Klaipėdoje. Ir kitą – nusivylusių ir vos galą su galu suduriančių gyventojų masę, kurią daugiausia sudarys pensininkai, žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, taip pat dalis valstybės tarnautojų, ypač dirbančių regionuose.
Turint tik vienos Lietuvos palaikymą užtikrintai laimėti rinkimus neįmanoma. Šįkart valstiečiams-žaliesiems pavyko ne tik patraukti regionų rinkėją, bet ir suvilioti nemažą dalį miesto gyventojų. O pagrindinė pergalės rinkimuose priežastis – ir vėl suteikta viltis, kad Lietuvoje gyventi gali būti gera visiems.
Tokią viltį turėtų suteikti ir tradicinės Lietuvos partijos. Ir gavę galimybę valdyti, tą viltį paversti realybe. Tai būtų naudinga ne tik pačioms partijoms, kurioms nereikėtų per kiekvienus rinkimus kovoti su vis naujais politiniais baubais, bet ir suteiktų stabilumo visai valstybei ir kartu sukurtų tinkamą kontekstą reikiamų, nors kartais ir nepopuliarų, reformų įgyvendinimui.
Rokas Grajauskas yra „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas
