Dominuoja žemos pridėtinės vertės eksportas
Šiuo metu Lietuvos eksporto struktūroje dominuoja pakankamai žemos pridėtinės vertės produktai. Daugiausiai eksportuojame maisto produktų, medienos ir metalo gaminių, baldų.
Viena vertus, Lietuvos eksportas gana sėkmingai auga jau ne vienerius metus. Tam didžiausią įtaką daro į gamybą orientuotos užsienio investicijos, sėkmingos investicijos į efektyvumo didinimą bei vis dar santykinai konkurencingos Lietuvos darbo sąnaudos.
2015 metai taip pat nebūtų išimtis šioje augimo tendencijoje, jei ne objektyvus ir skausmingas paklausos susitraukimas Rusijoje ir kitose NVS rinkose. Atmetus šias rinkas, net ir šiais metais Lietuvos eksportas auga daugiau kaip 5 procentus.
Laukia takoskyra
Vis tik žiūrint į priekį būtina kelti klausimą – ar dar ilgai galėsime kliautis pakankamai žemos pridėtinės vertės ir darbo jėgai imlių produktų eksportu? Juk darbo sąnaudų augimas Lietuvoje ir vėl įsibėgėja.
Esant tokiam aukštam struktūrinio nedarbo lygiui, nėra jokių ženklų, kad darbo sąnaudų augimo trajektorija pradėtų leistis. Taip galėtų atsitikti tik tuo atveju, jei iš esmės pakeistume specialistų pasiūlą, kurią užtikrina mūsų aukštosios mokyklos, arba jei gerokai padidintume imigracijos srautus.
Ar dar ilgai galėsime kliautis pakankamai žemos pridėtinės vertės ir darbo jėgai imlių produktų eksportu? Juk darbo sąnaudų augimas Lietuvoje ir vėl įsibėgėja.
Kitu atveju darbo jėgos Lietuvoje vis labiau trūks, o tai stums atlyginimus į viršų, dėl ko darbo jėgai imlus mūsų eksportas darysis vis mažiau konkurencingas užsienyje.
Tuomet prieisime takoskyrą. Arba suksime konkurencingų vakarų ir šiaurės Europos šalių keliu, kurios sugeba gaminti inovatyvius, pažangius ir į mokslą orientuotus produktus, arba suksime pietų Europos šalių keliu, kurioms tapus per brangiomis tam, kad gamintų žemesnės pridėtinės vertės produktus, didžioji dalis pramonės arba išsikėlė į užsienį arba paprasčiausiai užsidarė. Žvelgiant į priekį, Lietuva turi gerus penkerius metus, iki kol šios problemos taps labai realiomis ir kuomet jų pasekmes pradės jausti ne tik verslas ir pramonė, bet taip pat ir joje dirbantys darbuotojai bei nuo šių įmonių sumokamų mokesčių priklausančios remtinos socialinės grupės.
Priklausys nuo švietimo sistemos kokybės
Jau dabar Lietuvos apdirbamoji gamyba yra stipriai orientuota į eksportą (maždaug du trečdaliai visos pagamintos produkcijos keliauja į užsienį).
Tačiau jei žiūrėtume į pažangesnes technologijas – lazerius, biotechnologijas, įvairius matavimo ar navigacinius prietaisus – gaminančias bendroves – jos eksportuoja beveik visą savo produkciją.
Ir tokių bendrovių kaip „Ruptela“, „Altechna“ ar „Sicor Biotech“ eksporto geografija neapsiriboja artimiausiais kaimynais. Šios įmonės eksportuoja į tolimiausius pasaulio kraštus, o dažniausiai – į turtingas valstybes, kurioms šių produktų reikia arba galutiniam vartojimui arba naudojimui tolimesniame pažangių produktų gaminimo procese.
Tačiau tai, ar šie pažangūs Lietuvos pramonės sektoriai taps Lietuvos eksporto varikliais artimiausių penkerių ar dešimties metų perspektyvoje, daugiausiai priklausys nuo švietimo politikos.
Nes dabar tai yra puikios pirmosios kregždės, kai kurios iš jų jau išaugusios ir iki erelių, tačiau jos vis dar sudaro santykinai nedidelę Lietuvos apdirbamosios gamybos dalį (maždaug 4-5 proc.). O tam, kad jie ir toliau augtų, reikalingas į šiuos sektorius koncentruotas švietimo sistemos dėmesys, kuris apimtų ne tik aukščiausio (pasaulinio) lygio specialistų ruošimą, bet ir užtikrintų glaudų mokslo ir verslo bendradarbiavimą.
Taip, galbūt šiems sektoriams tektų didesnis dėmesys nei kitiems, bet būdami maži didelių rezultatų pasieksime tik tuomet, jei savo pastangas ir palyginti mažus finansinius išteklius skirsime ribotam skaičiui prioritetinių sričių. Kitaip tariant, jei iš tiesų, o ne tik „ant popieriaus“, eisime sumanios specializacijos keliu.
Rokas Grajauskas yra „Danske Bank“ Baltijos šalių analitikas
