Pastaruoju metu iš išrinktų politikų Seime netikėtai pasipylė kaltinimai visuomeniniams rinkimų komitetams ir jų veiklai, nors jie gali būti pradedami registruoti tik paskelbus rinkimų į savivaldybių tarybas datą 2018 m. rudenį, t.y. formaliai jie dar net neegzistuoja.
Jie kaltinami neva gaunantys neteisėtą paramą iš juridinių asmenų, nedeklaruojantys savo lėšų šaltinių, neteikiantys ataskaitų. Sakoma, kad jie gali vykdyti destruktyvią veiklą, destabilizuoti valstybę ir demokratiją, o juos valdo verslo magnatai.
Ar iš tikrųjų į visuomeninius rinkimų komitetus buriasi tik piktadariai, kurių tikslas sužlugdyti valstybę?
Reikėtų trumpai priminti visuomeninių rinkimų komitetų istoriją – jie atsirado kaip alternatyva politinėms partijoms po to, kai Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino reguliavimą, suteikiantį teisę tik politinėms partijoms kelti kandidatų sąrašus. Todėl pirmą kartą 2014 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento rinkimuose sudalyvavo 2 visuomeniniai rinkimų komitetai: „A“ ir „B“. O jau 2015 m. kovo 1 d. Savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavo net 58 visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie labai sėkmingai pasirodė Alytuje (surinko 52 % rinkėjų balsų), Kaune (40 %), Visagine (34 %), Šiauliuose (27 %) ir sudarė konkurenciją politinėms partijoms. Tai gerokai išgąsdino politines partijas, todėl minties įteisinti visuomeninius rinkimų komitetus 2016 m. Seimo rinkimuose buvo vieningai atsisakyta.
Kuriam laikui šis klausimas buvo nurimęs, tačiau likus daugiau kaip pusmečiui iki 2019 m. savivaldybių tarybų ir merų rinkimų jis ir vėl tapo aktualus, nes Seime įregistruotos įstatymo pataisos, skirtos dar labiau apriboti ir taip ribotą visuomeninio rinkimų komiteto statusą: pavadinimas negali sutapti su Juridinių asmenų registre įregistruotu pavadinimu; komitetas turės pateikti finansines ataskaitas už laikotarpį iki įregistravimo (nelabai aišku, kaip galima tokią nuostatą įgyvendinti nesant pačio subjekto), griežtinama savivaldybių atsakomybė už politinę reklamą.
Iš esmės siūlomi draudimai nieko nesprendžia, nes jau dabar įstatymuose egzistuoja draudimas juridiniams asmenims remti politines kampanijos dalyvius bet kokia forma, o valstybė ir savivaldybės negali naudoti savo lėšų politinei reklamai.
Politiniu požiūriu visuomeniniai yra konkurentai politinėms partijoms, tačiau jie gali laimėti tik tose savivaldybėse, kur politinės partijos yra silpnos ir susiskaldžiusios. Jie yra priemonė įtraukti rinkėjus į politinį procesą, paskatinti juos reikšti savo idėjas ir kelti savo kandidatus.
Kai kuriais atvejais rinkimų komitetas gali būti tapatinamas su visuomeniniu judėjimu, kuris turi tą patį pavadinimą, pavyzdžiui, „Vieningas Kaunas“, ir iš tiesų jie gali būti susiję, tačiau jau dabar įstatymai draudžia juridiniams asmenims remti rinkimų kampanijos dalyvius. Problema yra ne visuomeninis rinkimų komitetas, bet viešųjų juridinių asmenų, tokių kaip asociacijos, dalyvavimas politinėje veikloje ir poveikis rinkimams. Šią problemą reikia spręsti ne ribojant visuomeninių rinkimų komitetų veiklą, kuri pati savaime yra ribota laike (tik rinkimų laikotarpiu) ir erdvėje (atitinkamoje savivaldybėje per savivaldybių rinkimus), bet aiškiau apibrėžiant politinių judėjimų vaidmenį ir funkcijas.
Visuomeniniai rinkimų komitetai rinkimuose yra konkurentai politinėms partijoms, bet taip pat jie yra ir dalis užgimstančios pilietinės visuomenės, kuri nori dalyvauti valstybės valdyme.
Rokas Stabingis yra advokatas, buvęs Vyriausiosios rinkimų komisijos narys.
