Štai parlamentarų grupė siūlo dar vieną sprendimą: per ketverius ateinančius metus suvienodinti akcizo mokestį visiems alkoholiniams gėrimams. Akcizų įstatymo pakeitimų iniciatorių siūlymu, akcizas didėtų kasmet, kol 2020 m. pasiektų vienodą lygį – 18,18 ct už 1 proc. alkoholio, esančio gėrimo litre. Labiausia, net 6 kartus, akcizo mokesčio tarifas didėtų ne kam kitam, o aludariams.
Jau dabar girdžiu, kaip didesnių mokesčių šalininkai šaukia: bet tauta mažiau gers!
Akcizo tarifo didinimas trumparegiškai siejamas su alkoholio vartojimo sumažėjimu. Pagalvokime blaiviai: akcizai kone kasmet didinami jau nuo 2007 m., rodos, turėtume būti blaiviausia tauta. O kokią situaciją turime šiandien? Užtenka pavažinėti po šalies provinciją, kad pamatytum, jog kova su alkoholizmu kol kas tik deklaratyvi.
Pagalvokime blaiviai: akcizai kone kasmet didinami jau nuo 2007 m., rodos, turėtume būti blaiviausia tauta. O kokią situaciją turime šiandien?
Yra ir kita šio siūlymo pusė. Pagal jį mažiausiai akcizai didėtų stipriam alkoholiui ir vynui. Na, išties keista logika – kovoti su alkoholizmu padarant pirkėjams pigesnę (lyginant su kitais gėrimais) degtinę ir užsienietišką vyną.
Gal dėl degtinės šio įstatymo kūrėjai ir turėjo slaptą gudrią mintį – nežinia, tačiau Lietuvoje neauga vynuogės ir vynas negaminamas, tad, proteguodami Pietų Europos vyno gamintojus, tiesiog iškasam savo pramonei duobę ir atiduodam darbo vietas užsieniečiams.
Alaus gamyba – daugiausiai sąnaudų reikalaujanti iš visų gėrimų rūšių. Sufermentuoti vieną alkoholio laipsnį alaus gamybos būdu kainuoja 45 eurus. Litrą gryno alkoholio pagaminti vyno fermentavimo būdu kainuoja 17,9 euro, stipriųjų alkoholinių gėrimų gamybos būdu – 18,6 euro. Todėl, kai populistiškai šaukiama, kad alkoholio apmokestinimas turi būti vienodas, praktikoje tai reiškia, kad alaus pramonė bus 2,5 labiau apmokestinta už vyndarius ir stipraus alkoholio gamintojus.
Akcizo mokestis – įrankis valdžios rankose, leidžiantis stipriai reguliuoti gėrimų pramonę. O ką reiškia 6 kartus didesnis akcizo tarifas vietinei alaus pramonei, kuri išlaiko per tris tūkstančius darbuotojų ir duoda darbo dar dešimčiai tūkstančių žmonių iš susijusių pramonių – tai ir stiklo, kartono gamybininkai, miežius alui auginantys ūkininkai ir t.t.?
Matyt, dar kelis tūkstančius iš Lietuvos emigravusių žmonių.
Kai populistiškai šaukiama, kad alkoholio apmokestinimas turi būti vienodas, praktikoje tai reiškia, kad alaus pramonė bus 2,5 labiau apmokestinta už vyndarius ir stipraus alkoholio gamintojus.
Galime iki begalybės didinti mokesčius, sužlugdyti visą vietos pramonę, bet ką tai pakeis kovoje prieš alkoholizmą? Lietuvos gamintojų alų lentynose pakeis pigūs importiniai, nes mūsų savikaina niekada nesusilygins su didžiųjų pasaulinių arba Rusijos (kurios alui nėra importo mokesčių) gaminių savikaina.
Kol nekovosime su alkoholizmo priežastimis, kurių svarbiausia, matyt, yra begalinis skurdas ir ilgalaikė bedarbystė Lietuvos kaimuose bei miesteliuose, žmonės kaip gėrė, taip ir gers – tik pigiausią importinį arba nelegalų alkoholį. Visada atsiras, kas pasiūlys pigiau.
2014 m. ekonomikos ir mokesčių ekspertai studijoje „Akcizų mokestis Lietuvoje“ deklaravo, kad akcizo sprendimai, sukeliantys šuolinius kainų pasikeitimus, t.y. produkto kainą padidinantys 10 proc. ar daugiau, išbalansuoja rinką, gali sukelti drastiškus paklausos pasikeitimus ir pelningai veikusias įmones įstumti į nuostolius.
Kitais metais akcizą alui siūloma didinti 112 proc.! Kokios lauktų pasekmės? Aš išskirčiau tris esmines rizikas:
1. Kaip rodo jau išgyventa patirtis, nė karto didesnis nei 15% akcizo mokesčio padidinimas nepadėjo Vyriausybei surinkti planuojamų pajamų į biudžetą iš akcizo mokesčio. Tad skambūs pažadai apie kasmet surenkamas papildomas dešimtis milijonų eurų į valstybės kišenę tėra muilo burbulai, kurie labai greitai sprogsta, kai pradedama skaičiuoti, kiek gi iš tiesų pajamų surinkta iš akcizo.
2. Pagaminti mažesniam kiekiui produkcijos reikia ir mažiau rankų. Įmonė, norėdama dirbti pelningai, negali išlaikyti daugiau darbuotojų. Sumažėjęs darbo vietų skaičius – papildomos išlaidos valstybei, sumažėjusios įplaukos tiek į šalies, tiek į Sodros biudžetą.
3. Sumažėjus gamybos apimtims, įmonės priverstos atsisakyti investicijų, kurių ženkli dalis tenka aplinką tausojančioms inovacijoms, naujoms technologijoms, kurios padeda kovoti dėl europinių užsakymų ir gaminti produkciją eksportui – vėlgi, tai papildomos darbo vietos mūsų žmonėms.
Taip, išrauti alkoholizmą su šaknimis – didelis iššūkis valstybei. Bet pirmiausia reikia pripažinti, kad tos šaknys slypi kur kas giliau nei Lietuvos alaus pramonės daryklose. Uždarę Lietuvoje esančias daryklas ir proteguodami Prancūzijos vynuogių augintojus ar latviško spirito gamintojus nieko neišspręsime.
Pasikartosiu – esame prieš alkoholizmą. Esame už saikingą ir kultūringą alkoholio vartojimą, kuris yra įmanomas, jei tokios tampa visuomenės normos. Tačiau esame prieš populizmą ar keistų interesų protegavimą, prisidengiant šventu tikslu. Blaivybės klausimams labai reikalingas ir blaivus protas.
Rolandas Viršilas yra UAB „Švyturys-Utenos alus“ generalinis direktorius
