Įvairių kalbų mokėjimas yra būtent tas dalykas, kuris studentams turi ilgalaikę išliekamąją vertę ir nulemia jų tolesnį asmeninį ir profesinį gyvenimą. Paprasčiausias būdas tai patikrinti – paklausti absolventų, ką jie prisimena iš universitetinių studijų. Kalbant pačia plačiąja prasme, dalykinės žinios sparčiai sensta, yra greitai pamirštamos (net baigiantis paskutiniam aukštosios mokyklos kursui), o taip pat visiškai neaišku, kurių žinių studentams prireiks realiame gyvenime (jau nekalbant apie tai, kad naudojantis IT akimirksniu galima pasiekti pačias naujausias studijuojamo dalyko žinias). Todėl, jei universitetai bando vaikytis greitų rezultatų ir taupyti studentų užsienio kalbų sąskaita (paprasčiausiai atsisakant užsienio kalbų studijų), žala absolventams bus didelė.
Dalykas, kuris gali „atbaidyti“ studentus nuo užsienio kalbų mokymo/si universitete (ir tuo pačiu paskatinti universitetų administracijas jas išbraukti iš dėstomų dalykų) yra jų nusivylimas tradiciniu kalbos mokymu/si universitete, ilgus metus juos lydėjusius mokykliniuose suoluose. Bendrojo ugdymo mokyklose daugeliu atvejų pasitelkiami tradiciniai užsienio kalbų mokymo/si metodai, labai dažnai apsiribojama gramatikos, žodyno pratimais, akcentuojamas pasiruošimas egzaminams (ypač paskutiniais mokslo metais), per mažai dėmesio skiriama produktyviems gebėjimams (kalbėjimui ir rašymui), pasigendama prasmingesnės komunikacijos, platesnio kalbos vartojimo socialinio konteksto pateikimo („o dabar atsiverskite aštuonioliktą puslapį ir perskaitykite trečią sakinį...įstatykite trūkstamus žodžius iš pateikto sąrašo...“), vertinimas remiasi akcentavimu, ko besimokantysis dar nemoka, kiek klaidų padaro.
Visa tai galbūt atitinka užsienio kalbų mokymo/si bendrojo ugdymo programų tikslus, tačiau užsienio kalbų dėstymas aukštosiose mokyklose turi būti kitokios kokybės, orientuotas į moderniausias kalbų dėstymo tendencijas. Nors pokyčiai kalbų mokymo/si srityje yra neišvengiami visuose ugdymo lygmenyse, akivaizdu, kad jie pirmiausiai turėtų paliesti universitetines studijas ir studentus, siekiančius aukščiausių kalbos mokėjimo lygių (C1 ir C2).
Dalykas, kuris gali „atbaidyti“ studentus nuo užsienio kalbų mokymo/si universitete (ir tuo pačiu paskatinti universitetų administracijas jas išbraukti iš dėstomų dalykų) yra jų nusivylimas tradiciniu kalbos mokymu/si universitete.
Bendrieji Europos kalbų mokymo, mokymosi ir vertinimo matmenys (pirmą kartą išleisti 2001 m.) yra pagrindinis kalbų mokymą/si reguliuojantis dokumentas. Šis dokumentas yra svarbus giliomis teorinėmis įžvalgomis bei visoje Europoje atliktais didelės apimties empiriniais tyrimais. Pirmoji jo versija buvo įvardijama kaip metodologiškai neutrali, dabartinė atnaujinta versija (pasirodžiusi 2018 m., planuojama išleisti nauju pavadinimu kitų metų pradžioje) aiškiai nurodo naujas metodologines kalbų dėstymo kryptis, neišvengiamus paradigminius ir epistemiologinius pokyčius kalbų mokymo/si srityje. Tarp visų naujovių yra akcentuojamas veiklos atlikimu paremtas (angl. action-oriented approach) kalbos mokymo/si metodas, kuris ir reikalauja, kad kalbos dėstytojai pradėtų dirbti naujoviškiau.
Šis metodas turi pakeisti tradicinius, seniai nusistovėjusius užsienio kalbų mokymo/si metodus. Veiklos atlikimu paremtas metodas yra daug inovatyvesnis, leidžiantis besimokantiems mokytis ne tik pačios kalbos, bet ir naudoti kalbą kaip mokymosi priemonę, tuo pat metu neapsiribojant tik lingvistinių komunikacinių kompetencijų plėtojimu. Jo esmė yra prasminga komunikacija ir dėmesys mokymo/si procesui atliekant autentiškas, realų gyvenimą primenančias užduotis. Šis metodas yra grindžiamas sociokultūrine ir socialinio konstruktyvizmo teorijomis, akcentuoja mokymą/si bendradarbiaujant, atradimais paremtą mokymą/si (angl. discovery learning) ir problemų sprendimo veiklas. Praktiškai šį metodą kalbų dėstytojai gali įgyvendinti įtraukdami besimokančiuosius į projektines veiklas, ar pateikdami studentams įdomius realų gyvenimą atspindinčius scenarijus. Užduotys gali turėti ne tik lingvistinius, bet ir nelingvistinius tikslus.
Pavyzdžiui, besimokantieji turi parašyti laišką ne todėl, kad mokėtų parašyti laišką apskritai, bet, atradę darbo skelbimą, su konkrečiais reikalavimais, rašytų tokį laišką tikslinei auditorijai, t.y. būsimam konkrečiam darbdaviui su aiškiu tikslu. Šį metodą galima taikyti ir įtraukiant studentus į realių gyvenimo problemų (savo studijuojamos disciplinos kontekste) analizę dirbant grupėse. Taip besimokantieji, užuot atlikę nuobodžius pratimus, tokių kaip žodžių įstatymas į tarpelius iš pateikto sąrašo, yra skatinami kritiškai mąstyti ir ugdyti kūrybiškumą o tuo pačiu tobulinti bendradarbiavimo gebėjimą, ir mokytis iš savo bendraamžių, kartu kurti kolektyvines žinias (pavyzdžiui, problemų schemų braižymas, apjungiant individualias ir kolektyvines žinias). Tai yra tik keletas pavyzdžių, kaip mokydamiesi kalbų studentai gali tobulinti ne tik lingvistinius gebėjimus, bet ir bendrąsias kompetencijas.
Europos aukštojo mokslo erdvėje jau pereinama nuo tradicinio kalbų mokymo/si ir šis veiklos atlikimu paremtas (angl. action-oriented approach) kalbos mokymo/si metodas jau taikomas.
Dalis užsienio kalbų dėstytojų teigia, jog jau daro kažką panašaus, ar jau integruoja panašias užduotis, bet tai nereiškia, jog yra visiškai taip, kaip reikalauja šis metodas: reikia organizuoti visas kalbos mokymo/si veiklas taip, kad jas apjungtų vienas projektas arba scenarijus, baigiant inovatyviais vertinimo sprendimais (pavyzdžiui, leidžiant egzamino metu naudotis visais įmanomais šaltiniais – taip kaip bus realiame gyvenime). Neabejotina, kad daugumai dėstytojų prireiks „palikti komforto zonas“ (negalima mokyti šiuolaikinės kartos tais pačiais metodais, kuriais buvo mokomi patys jų mokytojai) ir kelti savo kompetencijas. Viena aišku, kad padėti galėtų ne gaji konkuravimo kultūra (ypač universitetinėje aplinkoje), bet produktyvus dėstytojų bendradarbiavimas. Pavyzdžiui, dėstytojų komandos galėtų kartu kurti įdomius kalbos mokymo/si scenarijus ir juos atitinkančius aiškius vertinimo kriterijus, įtraukiant ir socialinių aspektų, ir bendrų kolektyvinio mokymo/si rezultatų vertinimą.
Europos aukštojo mokslo erdvėje jau pereinama nuo tradicinio kalbų mokymo/si ir šis veiklos atlikimu paremtas (angl. action-oriented approach) kalbos mokymo/si metodas jau taikomas. Džiugu, kad tokie universitetinių kalbų studijų pokyčiai jau yra pristatomi ir pažangiausiose Lietuvos aukštosiose mokyklose... 2017 m. Kauno technologijos universitete buvo atliktas tyrimas kaip integruoti problemų sprendimo veiklas į užsienio kalbų studijas. Šį tyrimą atliko Evelina Jaleniauskienė (KTU) ir 2018 m. apgynė daktaro disertaciją (vadovė prof. habil. dr. Palmira Jucevičienė).
Remiantis naujausiais kalbų dėstymo srities tyrimais bei geriausių Europos universitetų sėkminga patirtimi, Vilniaus universitete buvo atnaujinti beveik visų studijų programų anglų kalbos mokymo/si moduliai. Inovacijų pradžia nebūna lengva, bet tai yra neišvengiama visose gyvenimo srityse. VU Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto dėstytojams minėtą metodą pristatyti buvo pakviestas dr. Johannas Fischeris iš Vokietijos, Getingeno universiteto, užsienio kalbų dėstymo aukštosiose mokyklose ekspertas. Šiame universitete pokyčiai kalbų mokymo/si srityje atsisakant tradicinių metodų buvo pristatyti jau prieš 10 metų. Kaip teigia dr. Johann Fischer, studentai lieka patenkinti kalbų studijomis, ir mato realų jų pritaikymą gyvenime, o universitetas pasilieka ilgesniam darbo kontraktui tik tuos dėstytojus, kurie sugeba dirbti naujoviškai.
Prof. dr. Roma Kriaučiūnienė yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto direktorė. Dr. Evelina Jaleniauskienė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė. Abi tyrėjos priklauso Lietuvos kalbų pedagogų asociacijai.
