Skaičiavimai, atlikti perkamosios galios pariteto metodu, kuris leidžia palyginti skirtingų šalių gyvenimo lygį, rodo, kad Kroatija yra tarp trijų vargingiausių ES valstybių (Lietuva pagal šį rodiklį užima aštuntąją vietą ES). Situaciją galima vertinti ir pozityviai – kroatai yra antroje vietoje tarp buvusių Jugoslavijos šalių pagal turtingumą. Vis dėlto pastarasis teiginys gali būti vertinamas daugiau kaip žaidimas statistikos duomenimis.
Kroatijos bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui yra 39 proc. mažesnis už ES vidurkį, nuo jos atsilieka tik Rumunija ir Bulgarija. Tuo tarpu vienam Lietuvos gyventojui tenka 70% ES vidurkio.
Kroatijos prisijungimas prie ES, žinant su kokio masto problemomis susiduriama šalies viduje, atrodo gana kontraversiškai.
Problemų chronologija nuo 2006 metų Kroatijoje, žvelgiant į Europos šalių kontekstą, nėra unikali. Pirmiausia šalyje itin suaktyvėjo nekilnojamojo turto paskolų su kintančiomis palūkanomis sektorius. Vėliau sekę griežtesni šalies finansų rinkų suvaržymai ir didžiųjų bankų keliamos palūkanų normos didelę dalį gyventojų panardino į paskolų jūrą, kurioje sausam išlipti nebuvo šansų. Paskolų palūkanų normoms pakilus beveik pusantro karto, šalies vidaus paklausa nugarmėjo į dugną, o lygiagrečiai sumažėjus surenkamai mokesčių sumai, dideliu tempu didėjo valstybės skola. Situacija visiškai ne unikali, tačiau bet kokiu atveju gydyti ekonomiką reikės dar ilgus metus.
Kokie kiti nekilnojamo turto paskolų burbulo sprogimo šalutiniai poveikiai? Viena vaizdingiausių iliustracijų – šalyje nedirba beveik kas penktas žmogus (bedarbystė siekia 18 proc., metų pabaigoje prognozuojama 20 proc.), o jaunimo nedarbo situacija visiškai tragiška – neturi darbo net kas antras jaunuolis (51 proc.).
Palyginimui, ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, gyventojų užimtumas šioje buvusioje Jugoslavijos šalyje 2012 metais siekė maždaug 50,2 proc., Lietuvoje šis rodiklis buvo 67,9 proc. ir tai leido šaliai stovėti tarp ES lyderių. Šių metų prognozės Kroatijai taip pat vilčių palieka nedaug: užimtumo rodiklis turėtų kristi apie 4,2 proc., kai tuo tarpu Lietuvai prognozuojamas 1,3 proc. augimas (šis rodiklis yra vienas geresnių visoje ES).
Pagal Pasaulio banko duomenimis, Kroatijos privataus sektoriaus skola siekia 74 proc., o Vyriausybės įsiskolinimai šių metų pabaigoje turėtų būti apie 57,9 proc. bendrojo šalies produkto. Besivystančiai šaliai, kurios absoliuti dauguma gyventojų neturi jokių didesnių santaupų, tokie rodikliai žada niūrią ateitį.
Vien Valstybės skolos palūkanoms padengti kroatai išleidžia maždaug dešimtadalį biudžeto pajamų. Ateityje šios šalies gyventojai turės susidoroti su šiuo metu daugiau nei 31 milijardą eurų siekiančia skola, o tai padaryti be mokesčių kėlimo bus gana sudėtinga. Investicijoms tokia aplinka tikrai nėra pati patraukliausia, todėl prognozuojama, kad ir kroatų Vyriausybės obligacijų kaina antrinėje rinkoje turėtų dar labiau kristi.
Nors šiuo metu atrodo, kad bendrame Europos kontekste Kroatija nėra pati geriausia vieta investuoti, tačiau yra keletas požymių, kurie leidžia manyti, kad šios šalies gyventojų problemos dar labiau nedidės. Valstybės einamosios sąskaitos balansas (importo – eksporto santykis) yra pakankamai saugiame lygyje arba kitaip tariant – tokiame lygyje, kurį su ES finansine parama galima pakreipti teigiama kryptimi.
Kroatijos viešųjų finansų padėtis taip pat rodo galimybes judėti teigiama kryptimi, nors ir biudžeto pajamoms didinti buvo imtasi gana kritiškai vertinamo pridėtinės vertės mokesčio didinimo bei tam tikrų mokestinių lengvatų mažinimo. Kroatijos valstybės skola kitais metais turėtų augti lėčiau, tačiau viršys 60 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Palyginimui Lietuvos valstybės skola kitais metais turėtų mažėti ir siekti apie 39,4 proc. BVP, pagal šį rodiklį lietuviai gana panašūs į turtingosios Švedijos gyventojus. Pirmūnai pagal valstybės skolos rodiklio prognozes – estai, kurie, manoma, turėtų sumažinti valstybės skolą iki maždaug 10 proc. BVP.
Nors daugelis faktorių rodo, kad ekonominė ir socialinė situacija Kroatijoje yra gana atšiauri, turbūt ryškiausiai išsiskiria viena galimybė šios šalies ekonomikai pakilti iš letargo miego – pagaliau įstojus į ES, tikėtis didesnių turistų srautų ir stengtis šį potencialą dar labiau išnaudoti savo valstybės padėčiai gerinti.
Kalbant konkrečiau apie kainas Kroatijoje, didelių skirtumų eilinis lietuvis neturėtų pastebėti: maisto ir degalų kaina labai panaši kaip ir Lietuvoje, para turistui keturių žvaigždučių viešbutyje gali kainuoti nuo 100 litų, o tame pačiame viešbutyje išgertas kavos puodelis gali atsieiti apie 3 litus. Tradicinis kroatų vynas irgi nebrangus – nuo 5 litų už butelį. Šalis šiuo metu turi tikrai konkurencingas paslaugų, maisto kainas ir nuostabias gamtos sąlygas, kurios leidžia bent jau artimiausiu metu būtent iš šio sektoriaus tikėtis didžiausio proveržio.
Lietuva deja, bet neturi itin išsiskiriančio turizmo sektoriaus, kuris galėtų šalies ekonomiką dar labiau kelti į viršų vien savo jėgomis, tačiau geros ekonomikos prognozės rodo, kad racionaliai planuojant savo ateities finansus, galime kai kuriais rodikliais pasivyti net ir Vakarų ar Skandinavijos šalis pirmūnes.
