Tačiau galiausiai miestiečius pasiekė žinia, kad išorinis uostas vis dėlto vėl parkeliauja į miestą – Melnragėn. Miesto politikai savivaldybės tarybos kolegijoje galveles nuleidę tai patvirtino ir leido uostui mieste plėstis maksimaliai. Leido ir išorinį uostą ties Melnrage statyti, ir Kiaulės nugarą užbetonuoti ir ją išplėsti kelis kartus. Nebuvo jokių viešų diskusijų, aptarimų, vertinimų prieš pradedant siūlyti tokius planus. Žinoma ir uosto direkcijos apetitai išaugo – jie dabar patys nusigriebė teisę rengti savo bendrąjį planą. Tad ko čia tartis su tuo miestu. Miesto architektų bendruomenė, matydama vykstančius procesus mieste, apskritai numojo ranka ir susirado kitus prioritetus.
Tačiau pokyčiai mieste vis dėlto vyksta. Ko gero, reikšmingiausias dešimtmečio pokytis – pradėjo kurtis miestiečių bendruomenės. Žmonės pradėjo kelti galvas, garsiai klausti – kodėl gi mieste smirda, kodėl tokia didelė tarša? Nemalonūs klausimai užduodami jau ir uosto vadams.
Klaipėdos miesto bendruomenė su nerimu stebi baigiamą rengti uosto bendrąjį planą, kurio esminis akcentas – išorinio uosto statyba atviroje jūroje priešais Melnragę. Visuomenės informavimo priemonėse, susitikimuose ir renginiuose pateikiama tik vienos suinteresuotos pusės – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos – nuomonė apie nekvestionuojamą šio projekto naudą valstybei ir miestui. Tačiau miestiečių, bendruomenių atstovų, verslininkų, specialistų pokalbiuose galima išgirsti ir visiškai priešinga nuomonę. Pateikiami visai kiti skaičiai, akcentuojami pavojai jūros ir marių, Kuršių nerijos – UNESCO pasaulinio kultūros paveldo paminklo – krantams, paplūdimiams, miestui. Tad kuo tikėti? Natūraliai kyla klausimas: ar tikrai tokia uosto plėtra – neabejotinas gėris Klaipėdos miestui?
Pernai buvo pakeistas Teritorijų planavimo įstatymas, leidžiant valstybės lygmens bendruosius planus rengti ir atskiroms teritorijoms, kurias vienija funkcinis bendrumas. Tai atrišo rankas suinteresuotoms verslo grupėms, ko gero, jų pačių iniciatyva ir buvo įteisinta. Funkciniu bendrumu apibrėžta uosto teritorija tesudaro vos 5 proc. miesto teritorijos, tačiau tai netrukdo agresyviai diktuoti savo sąlygų visam miestui ir jo ateičiai. Šiandien rengiami du atskiri dokumentai: miestas kuria savo, o uostas darosi savo bendruosius planus.
Reiktų pasakyti aiškiai: uosto bendrasis planas nėra joks planavimo dokumentas – tai paprasčiausias biznio (komercinis) planas. Tad kaip miestui prie jo derintis? Tai galima palyginti su situacija, kai prie guziko (uosto), kad ir labai brangaus, bandomas prisiūti švarkas (miestas). Ar tai logiška?
Blogiausia, kad kiršinama, skaldoma visuomenė, o stambusis verslas – dar labiau agresyvėja. Klaipėdos miesto bendruomenę atstovaujančiam savivaldos administraciniam aparatui paliktas vaidmuo tarnaitės, kuriai belieka figos lapelius stumdyti. Vardan verslo ir greitos ekonominės naudos, griaunami šiuolaikinės demokratijos pamatai. Jau dabar aišku: giliavandenio uosto statyba pareikalaus milžiniškų finansinių ir žmogiškųjų resursų, o neigiamos veiklos pasekmės išliks ilgam.
Sovietmečiu Klaipėda pakrikštijama tarybiniu uostamiesčiu, uostas aptveriamas spygliuotomis ir betoninėmis tvoromis ir tampa uždara slapta nuo miestiečių teritorija. Tuomet atsirado terminas – „uosto pramoninis kompleksas“. Per 30 nepriklausomybės metų miesto bendruomenei pavyko prakrapštyti keletą skylių toje uosto tvoroje, tačiau smarvė, oro tarša, triukšmas, geležinkeliai ir traukiniai iš miesto centro taip niekur ir nedingo. Tvoros taip ir liko. Ir liūdniausia, kad jos liko uosto vadovų galvose. Tarybinio uosto įvaizdis dar labai giliai šaknis suleidęs į uosto viršininkų galvas.
Pasikeitė tik pavadinimai. Dabar jis vadinamas moderniu XXI a. inter, multimodaliniu, tarpkontinentiniu, ro-ro ir net „naujų galimybių valstybei“ uostu. Čia fantazijai ribų netrūksta. Naudojantis įstatymų spragomis, nekonsoliduotos miesto bendruomenės nesusigaudymu, žodžių manipuliacijomis, uostas ir dabar įžūliausiu būdu yra plečiamas.
Demontuojamos išlikusios istorinės gatvės, krantinės, šalia tvoros ar jau net vietoje jų, statomos didžiausių sandėlių sienos. Greitai nebematysime nei laivų, nei kranų. Klaipėdos miesto 2007 metų bendrajame plane buvo įtvirtinta nuostata apie uosto krovinių konsolidaciją, tačiau per 10 metų nieko neįvyko – trąšas, grūdus, metalą ir kitokį gėrį krauna visi, kas tik gali ir kur nori. Pačioje marių pakrantėje, miesto centre, po atviru dangumi dešimtmečiais sandėliuojami kalnai trąšų. Prieš keletą metų už ES ir valstybės milijonus pastatytas naujasis Keleivių ir krovinių terminalas (pagal miesto planus – būsimas kruizinių laivų terminalas) patyliukais pavirto į privatų KLASCO krovinių terminalą su išvystytu geležinkeliu ir betoninėmis sunkiojo transporto aikštėmis.
Tad planuotas miesto būsimas naujas administracinis, kultūrinis, komercinis ir sporto centras ties Baltijos prospekto žiedu, tapo apgailėtina pirminės, patvirtintos ne viename miesto bendrajame plane, idėjos parodija. Ko prireikė tuo momentu verslui, tą ir įkišom. Važiuojant per miestą, centru palei uosto tvoras mes matome vagonų sąstatus, didžiausius sandėlius, milžiniškus dažymo cechus, gremėzdiškus šaldytuvus.
Buvo ir dar yra šansas, proga, galimybė Klaipėdos miestui, uostui ir miesto bendruomenei sujungti pajėgas, finansus ir sukurti tikrai naują uostą ir naują mariomis, jūra alsuojantį miestą, pilną burlaivių, kruizinių laivų, nedidelių žvejų laivelių ir turistų. Tai neįvyks staiga, bet būtų duota žinia, pradėti ilgalaikiai tvarūs darbai, nepriklausantys nuo viršininkų, valdžių ar politikų kaitos.
Visų civilizuotų pasaulio miestų bendruomenės jau XX a. viduryje suprato, kad stambioji pramonė ir uostų plėtra mieste nesuderinama su civilizuoto miesto sąvoka. Laisvame pasaulyje, kur veikia rinkos ekonomika tai paprasčiausia per brangu. Tokia uostų plėtra neperspektyvi ir neekonomiška. Todėl uostų pramoninę veiklą iškelia, palikdami teritorijas miestams, sukurdami turizmo industriją ir ją aptarnaujanti laivyną. Miestų, kurių centruose dar veikia pramoniniai, taršūs uostai, šalia Baltijos jūros beveik nebeliko. Net ir Rusijos Peterburgas baigia iškraustyti uostą iš miesto.
Buvo kažkada garsiai šaukiama – viskas, pagaliau sutarta ir nutarta, naujas uostas bus Būtingėje, bet pasikeitė viršininkas ir vėl viskas iš pradžių.
Niekas nesako, kad uosto nereikia. Jo reikia, bet ne mieste ir juo labiau – miesto centre. Gal pagaliau laikas užduoti BAISŲ klausimą: kaip racionaliausiai, greičiausiai, efektyviausiai iškraustyti pramoninį uostą iš miesto, sukuriant naujausią ir moderniausią uostą Europoje. Kas tai yra ir koks jis turėtų būti? Tada atsiras ir atsakymas KUR.
Kol kas tokių klausimų jau niekas nedrįsta ir artikuliuoti. Kada nors, kas nors tikrai išdrįs, bus ir atsakymai, bet šie klausimai bus skirti jau tik mano anūkams.
Romas Gailius yra architektas.
