Tačiau didžiąja dalimi ta II pakopa finansuojama valdžios surinktais pinigais. Pagal praėjusią savaitę Seimo priimtus biudžetus 2018 m. iš II pakopai numatytų apie 400 mln. eurų, tik 100 mln. bus privačios įmokos, beveik kitas 100 mln. bus įmokėta iš valstybės biudžeto ir dar beveik 200 mln. iš „Sodros“.
Taigi, II pensijų pakopa nėra privati, nes didžiąja dalimi finansuojama valstybės. Problema, kad finansuojama labai neskaidriai, taikant du modelius ir du šaltinius, todėl daug kas net nesupranta, kad finansuojama neteisingai – vienos gyventojų grupės gauna naudą kitų sąskaita. Tas perskirstymas neturi loginių argumentų. Štai klausimai apie II pakopos finansavimą, kurie nuolat kils ir į juos vis tiek teks atsakyti.
- Apie 500 tūkst. dirbančių žmonių, nedalyvaujančių II pakopoj kasmet vidutiniškai po 150–200 eurų įmokomis sumoka dabartiniams pensininkams daugiau negu kiti 800 tūkst., kurie dalyvauja II pakopoj. Pastarieji tuos eurus kaupia sau. Kaip tai paaiškinti pensininkams, kai vidutinė pensija mažesnė už skurdo ribą ir apie 30 proc. pensininkų skursta? Kodėl jų visos įmokos buvo skiriamos tuometinėms pensijoms, o dabar 60 proc. dirbančiųjų beveik 200 mln. eurų pasiima sau, bet nesumoka dabartinėms pensijoms? Tie 200 mln. eurų vidutinę pensiją pakeltų apie 20 eurų, t.y. leistų peržengti skurdo ribą.
- Maždaug pusė II pakopos dalyvių, t.y. 400 tūkst., yra remiami kitų mokesčių mokėtojų. Be iš „Sodros“ pervestų 200 eurų, jie į savo sąskaitas dar vidutiniškai apie 200 eurų gauna iš visų mokesčių mokėtojų, net ir skurstančių – per PVM ir kitus mokesčius. Visi mokesčių mokėtojai remia tuos II pakopos dalyvius vien tik todėl, kad pastarieji tauposi savo privačiai pensijai. Kaip tai paaiškinti, kodėl net neturtingesni remia turtingesnius, net tie, kas neturi iš ko atsidėti II pakopoj, remia pajėgiančius?
- Ar yra prasmė 400 tūkst. dirbančiųjų toliau kaupti senatvei po 2 proc. algos, jei tai gali jiems duoti apie 4 proc. algos dydžio (20–40 eurų) privačią pensiją, o „Sodros“ pensija bus sumažinta vidutiniškai apie 10 proc. ir kaupimas brangiai kainuoja?
-
Ar yra prasmė 800 tūkst. kaupiančiųjų ateityje vidutiniškai po 10 proc. mažinti ir taip skurdžias „Sodros“ pensijas? Tai teks daryti, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio jie sukaups privačias pensijas, nes kitaip būtų neteisinga nekaupiančiųjų atžvilgiu, kurių visos įmokos skiriamos tik dabartiniams pensininkams.
-
Ar II pakopos pensijų sistema yra privati, jei iš 2018 m. į ją pateksiančių 400 mln. eurų, tik kas ketvirtas euras bus privačios įmokos, o likę iš viešieji pinigai (iš „Sodros“ ir Valstybės biudžeto)? Kai kas sako, kad į „Sodrą“ ir valstybės biudžetą patenka privatūs pinigai. Taip, mes visi iš Adomo ir Ievos, bet kai valstybė finansuoja kariuomenę ar policiją, niekas nebando apsijuokti teigdamas, kad šios tarnybos yra privačios, nors visus mokesčius valstybei moka privatūs asmenys.
Taigi, II pakopą reikėtų privatizuoti, t.y. pereiti prie privataus finansavimo. Tai reikėtų daryti, kad visuomenei senėjant pensijų sistemai tektų daugiau lėšų. Paėmę 2 proc. iš „Sodros“ ir pervedę juos į II pakopą mes tų lėšų nepadidinam, tik sukuriam iliuziją, kad ruošiamės senėjimui.
Vakarų šalys, saugodamos viešąsias pensijų sistemas, remiasi dviem pagrindiniais modeliais privačių pensijų finansavimo srityje, kurie jie abu yra kaupimas iš privačių šaltinių:
- Skatinimu kaupti pensijai mokesčių lengvatomis, paprastai jų atidėjimu nuo pajamų uždirbimo momento iki naudos gavimo, t.y. neapmokestinamos įmokos į privačius pensijų fondus, bet apmokestinamos privačios pensijos. Taip mokesčiais privatų kaupimą remia dauguma šalių.
-
Privalomu dalyvavimu, kuris įvedamas kolektyvinėmis sutartimis, kur tos sutartys aprėpia daugumą darbuotojų (Danija, Švedija, Olandija), o kur tokios nėra vos ne universaliai paplitę, tai bandoma daryti įstatymu (JK, apie tai paskelbė Lenkija).
-
Rytų ir Vidurio Europos šalys ėjo panašiu keliu kaip Lietuva – II pakopą finansuoti viešaisiais pinigais. Vidurio Europos šalys to atsisako (Vengrija, Čekija, Lenkija). Kitos vis dar bando viešaisiais pinigais nešti dvigubą naštą – finansuoti ir dabartines pensijas, ir kaupti. Rezultatas – menki atidėjimai ateičiai ir nuskurdinti dabartiniai pensininkai (Estijoje ir Latvijoje 65+ amžiaus asmenų skurdo lygis 35–40 proc.).
Lietuvoje nėra nei paplitusių kolektyvių sutarčių, nei drįstama kalbėti apie privalomas privačias pensijas visiems pagal įstatymą. Kol taip yra, reikia apsispręsti, kurį kelia rinktis. Pirma, remtis tik mokesčių lengvatomis ir susitaikyti, kad tik nedidelė gyventojų dalis kaups privačias pensijas. Antra, taikyti gana dosnų rėmimą iš valstybės biudžeto, t.y. visų mokesčių mokėtojų pinigais, kad dalyvavimas būtų gausesnis.
Einant antruoju keliu, neteisingumo visai išvengti neįmanoma, nes vieni – pasiryžę kaupti savais pinigais – ir toliau gaus valstybės subsidiją, o kiti nekaups ir rėmimo negaus. Tačiau reikia bent atvirai įvardinti, kas už ką moka, ir siekti sušvelninti neteisingą pajamų perskirstymą.
Tuo tikslu logiška atsisakyti į II pakopą skirti lėšas iš „Sodros“, sudarant galimybę padidinti dabartines jos pensijas ir nemažinti būsimų, kurių esamą dydį ir taip bus sunku išsaugoti dėl visuomenės senėjimo. Valstybės biudžetas yra teisingesnis šaltinis II pakopos subsidijoms, nes jų našta paskleidžiama tolygiau visuomenėje, ne tik dabartiniams pensininkams ir apdraustiesiems, bet visiems mokesčių mokėtojams.
Be „Sodros“ likusios dabar mokamos įmokos po 2 proc. paties asmens ir valstybės subsidija yra per mažai prasmingo dydžio pensijai. Reikėtų bent dvigubinti. Tačiau reikia suprasti, kad nemokamų pusryčių nebūna, kiek visi mokesčių mokėtojai sutiktų mokėti privačiai kaupiantiesiems?
Ar ir toliau bus keli – lygūs ir dar lygesni – gyvulių ūkio gyventojai:
-
vyresni, mokėję nesumažintas įmokas tuometinių senesnių žmonių pensijoms, bet patys gaunantys mažiau, nes jaunesnioji karta ėmė kaupti sau;
-
dirbantys ir visą įmoką skiriantys tik dabartiniams pensininkams;
-
nuo įmokos pora procentinių punktų pasiimantys į savo sąskaitą;
-
pasiimantys sau ne tik nuo mokamos įmokos, bet dar porą procentų vidutinės algos gaunantys ir visų aukščiau išvardintųjų sumokėtų mokesčių sąskaita?
Tai klausimas ne specialistams – visuomenei ir jai atstovaujantiems politikams. Jį reikia adresuoti atvirai ir sąžiningai. Neturėtų paskutinis žodis būti nei tą košę prieš 2004 m. užvirusių ir 2012 m. dar pamaišiusių buvusių valdžioje politikų, nei iš pensijų turto uždirbančių finansinių grupių lobistų, nors kai kurių žurnalistų jie ir pasitelkiami kaip nešališki ekspertai pakalbėti apie senėjimą.
Prof. Romas Lazutka yra Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio patarėjas, Vilniaus universiteto socialinės politikos dėstytojas.
