Tai tikrai ne rečiau paskutiniu metu TV mirguliuojantis lietuviškos politikos Ostapas Benderis, apie kurį gal pagalvojote. Pasirodo ir be jo netrūksta rinkėjų viliotojų šlapia dešra. Svarbu bet kokia kaina ir bet kokio mentaliteto rinkėjų sąskaita patekti į valdžią.
Tačiau, pakalbėkime apie kitokias partijas, gerbiančias rinkėjus. Trokštančias visavertės valstybės, tačiau nedarančios valdžios siekio savitiksliu. Suprantančias, kad jokia rimta statyba neįmanoma be kruopščiai paruoštų brėžinių ir juos skaityti mokančių statytojų. Dabar visoms partijoms artėja išbandymas rinkimais. Teks greitai atsistoti prieš visuomenę ir tikėtis jos palankaus verdikto. Kaip kreiptis į ją, sužadinti jos tauresnius jausmus ir gauti pasitikėjimą tuo pačiu išlaikant orumą ir sveiką mąstymą?
Tokios partijos neturi, o ir neplanuoja ieškoti dėžutes dalinančių magnatų, kurpti kokius slaptus tulpių paštus ar kitokius politinę įtaką perskirstančius ryšius. Negali, o ir nenori samdyti politechnologų, kurių pagalba būtų manipuliuojama rinkėjų nuomone. Planuoja kautis idėjų, programų, vizijų lauke. Tai nepaprastai sudėtingas ir slidus laukas. Lengva prarasti masinį rinkėją, kuris tikisi greitų ir paprastų sprendimų. Tačiau kelias vengti atvirai kalbėti su rinkėju apie laukiančius nepopuliarius sprendimus ir nutylėti sunkumus taip pat niekur neveda. Sakysite tokių partijų nėra, o gal ir būti negali. Tačiau prisipažinkime, apie tai ne vienas esame pagalvoję. Tebūnie klausimas atviras.
Kalbėsiu tik apie vieną politinės programos skyrių, sveikatos apsaugą. Tai itin sudėtinga visuomenei ir kiekvienam asmeniškai svarbi sritis, todėl didelį dėmesį jai skiria visos partijos. Gal pataikaudamos interesų grupėms, o gal ir suprasdamos, kad sveikatos reforma reikalauja nepopuliarių sprendimų, apie permainas programose kalba labai miglotai. Gal tai ir yra viena iš pagrindinių nevykstančios reformos sveikatos sistemoje priežasčių?
Įsigalėjo labai ydingas manymas, kad sistemą pažįsta vos ne kiekvienas gydytojas, ypač jeigu jis jaunas, ką tik baigęs ar net nebaigęs mokslų.
2016 m. Romerio universitete organizuotoje mokslinėje konferencijoje buvo išnagrinėtos ir įvertintos visų Seimo rinkimuose dalyvavusių partijų sveikatos programos. Geriausiai specialistai įvertino programą, kuri siūlė moksliškai ir kitų šalių praktika pagrįstus pokyčius. Ji tapo Vyriausybės programos pagrindu. Kaip ją sekėsi įgyvendinti jau kita, atskira ir ilgesnė kalba. Tačiau visi puikiai matome kas kaišiojo pagalius į ratus. Taigi, ką rašyti ir ką nutylėti programose didžiulė dilema su kuria susiduria visos partijos.
Pirmiausia susiduriama su didžiosios rinkėjų dalies menku raštingumu sveikatos srityje. Tačiau kur gi galima jį įsigyti? Nėra šią sritį giliai išmanančių žurnalistų. Į savo vedamas laidas kviečiasi tiktai vienos pakraipos, dažnai labai menkai sistemą pažįstančius, bet ją karštai kritikuojančius medikus. Įsigalėjo labai ydingas manymas, kad sistemą pažįsta vos ne kiekvienas gydytojas, ypač jeigu jis jaunas, ką tik baigęs ar net nebaigęs mokslų.
Sudėtingos sistemos, deja, neišmano ir geri, pasiekę aukšto profesionalumo savo specialybėse medikai. Ir negali jos pažinoti. Tokius ,,ekspertus“ galima būtų prilyginti kurmiui, kuris visą gyvenimą praleidęs po krūmo šaknimis imtų aiškinti koks yra arba turėtų būti miškas. Užtektų, kad bent jau suvoktų tai, kad sveikatos sistemos organizavimas yra savarankiška mokslo ir praktikos šaka.
Tik tokiu nesupratimu galima paaiškinti vis dar gajus sveikatos priežiūros įstaigų vadovų konkursus, kai nugalėtojas pasirenkamas iš šio darbo absoliučiai neišmanančių gydytojų tarpo. Tas pats pasakytina ir apie aukštesnius postus. Pasaulyje sveikatos organizavimo srityje dirba tūkstančiai mokslininkų ir specialistų, spausdinama daugybė straipsnių ir knygų, yra daugybė internetinių svetainių ir duomenų bazių.
Taigi. Neabejotinai norėtume, kad Programą rašytų plačiai ir giliai sistemą pažįstantys žmonės. Išmanantys ne tik apie miško krūmus, bet ir pasiruošę mišką pamatyti iš viršaus (helicopter view). Tai leidžia ne tik geriau suvokti pačią sistemą, bet ir pamatyti ją platesniame kitų sistemų kontekste, suprasti mokslininkų skelbiamas teorijas. Programa turėtų glaustai ir kuo tiksliau aprašyti kokioje situacijoje esame, kokios svarbiausios problemos ir kokios jų priežastys.
Koks jų ryšys su kitais valstybės sektoriais ir kaip, kokiu eiliškumu jas reiktų spręsti. Tai padaryti nėra lengva. Dar sudėtingiau pokyčių būtinumu įtikinti rinkėjus, pripratusius turėti tvirtą nuomonę apie dalykus atrodo aiškiai matomus po jų nosimi, tačiau nenorinčius pripažinti, jog teisingi sprendimai gali būti ir po keliais dugnais. Sunku suvokti ir tai, kad mūsų sveikatos ar nesveikatos priežastys dažniausiai yra visai ne medicininės ir labiau priklausomos nuo kitų ūkio šakų veiklos.
Todėl, remiantis mokslo įrodymais ir turtinga pasaulio šalių praktika, Pasaulio sveikatos organizacija formuluoja moderniausią sampratą atspindinčius devizus. Praeito šimtmečio pabaigoje skelbtas devizas ,,Sveikata visiems“ šiame šimtmetyje pakeistas ,,Sveikatos politika – visose politikose“ ir vos prieš ketvertą metų dar patikslintas ,,Sveikata – visuose darnios plėtros tiksluose“ reiškia pasikeitusį požiūrį į sveikatos problemų sprendimą. Tai reiškia, kad dauguma sveikatos ar nesveikatos priežasčių yra toli už medicinos sektoriaus ribų ir jas pakeisti galima tik tam tikrus įsipareigojimus prisiėmus kitiems ūkio sektoriams. Tai nėra tik skambūs lozungai ar blizgių lankstinukų antraštės. Neatsižvelgti į tai būtų panašu į sumanymą šiandien leistis į kelionę per vandenyną be kompaso tik pasikliaunant žvaigždėmis.
Šie principai turi atsirasti visose strategijose, vyriausybių ir atskirų ūkio sektorių ir politinėse programose. Pavyzdžiui, šiandien gerai žinoma, kad pagrindinės mūsų blogų sveikatos rodiklių, lyginant su kitomis ES šalimis, priežastys: dideli socialiniai – ekonominiai netolygumai, gausus alkoholinių gėrimų vartojimas ir veiksniai susiję su prastu išsilavinimu (M.Marmout). Arba žinoma, kad fizinio aktyvumo stoka ir netinkama mityba – pagrindinės mūsų didelio sergamumo ir mirtingumo širdies-kraujagyslių, onkologinių susirgimų, diabeto ir kitų lėtinių ligų priežastys. Deja, šias priežastis kontroliuoja ir reguliuoja tikrai ne medicinos sektorius.
Bene geriausiai nuo daugelio ūkio sektorių ne tik nuo medicinos priklausančią sveikatos situaciją valstybėje nusako vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklis. Jis visose šalyse apskaičiuojamas pagal tą pačią metodiką. Galima save palyginti su kitomis šalimis ir, kompleksiškai įvertinus situaciją, priimti reikiamus sprendimus. Deja, šis rodiklis Lietuvoje – 75,9 m. (2018 m) Moterų – 80,6 m., o vyrų 70,9 m. nėra labai geras. ES šalyse vidutiniškai šis rodiklis siekia 80,9, o geriausias Ispanijoje – 83,4 m. Be to Lietuvos gyventojai sulaukę 65 m. dar turi tikimybę gyventi be negalios tik 5,7 metų. T.y. beveik dvigubai trumpiau negu ES vidutiniškai. Deja, tiek prevencinių priemonių, tiek sveikatos priežiūros priemonių dėka išvengiamas mirtingumas žymiai blogesnis negu vidutiniškai ES.
Visi kritikai teisingai pastebi, kad sveikatos priežiūros sektoriaus finansavimas pagal BVP vis dar atsilieka nuo ES vidurkio (6,3 ir 9,0 proc.). Lietuvoje valstybės lėšomis padengiama tik 75 proc. išlaidų, kai ES 79 proc. Tačiau nutylima, kad šalies sveikatos sistema veikla neefektyvi. Nuo pat nepriklausomybės pradžios visi užsienio ekspertai nurodo būtinybę skubiai reorganizuoti ligoninių sektorių daugiau paslaugų perkeliant į pirminę grandį.
Nesvarbu kur žmogus gyventų ar kokiam socialiniam sluoksniui priklausytų, jis privalo gauti tokio pat aukšto lygio ir modernią sveikatos priežiūrą.
Deja, labai sunkiai sekasi įgyvendinti pirminės sveikatos priežiūros grandies pertvarkymą. Modelis patvirtintas dar 1991 m. Seime priimtoje Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje, kuri numatė pakeisti sovietinę Semaškos sistemą ir įtvirtinti holistinį požiūrį į ligonį. T.y. žiūrėti į jį ne kaip į negaluojančių organų rinkinį, bet kaip į sergantį žmogų plačiame socialiniame kontekste. Tai požiūris artimas Rytų medicinai, turinčiai pačias seniausias gydymo tradicijas. Šį modelį, kurio centre puikiai paruoštas plataus profilio šeimos gydytojas, būtina toliau vystyti. Europos šalių ir mūsų bent dviejų dešimtmečių patirtis patvirtino, kad pirminėje sveikatos priežiūros grandyje dirbančių privačių šeimos gydytojo įstaigų (dirbančių pagal sutartis su ligonių kasomis) veikla yra efektyvesnė ir kokybiškesnė lyginant su valdiška. Todėl verta tęsti ankstesnius valstybės įsipareigojimus ir sudaryti sąlygas tokio modelio tobulinimui ir transformacijai.
Dar labiau visą sektoriaus veiklą orientuoti profilaktikos ir susirgimų prevencijos kryptimi. Nesutvarkius šio sektoriaus, neįmanoma nei sutrumpinti eilių pas specialistus, nei modernizuoti ligoninių tinklą. Nesvarbu kur žmogus gyventų ar kokiam socialiniam sluoksniui priklausytų, jis privalo gauti tokio pat aukšto lygio ir modernią sveikatos priežiūrą. Miesto ar kaimo žmogus turi turėti vienodas galimybes būti laiku ištirtas ir būti efektyviai gydomas. Ligoninių ir kitų specializuotų paslaugų koncentravimas nėra vien ekonominis interesas. Tai visų pirma susiję su aukštesne paslaugų kokybe ir jų saugumu.
Lietuvoje išlieka pats aukščiausias ES mirtingumas dėl išeminės ligos. Du iš penkių numirusių miršta būtent dėl šių ligų. Seniai mus aplenkė Estija ir net Latvija. Antroje vietoje mirtingumas nuo vėžio. Didelis mirštamumas ir trumpesnis išgyvenimas gydant šią ligą yra dėl pavėluoto šios ligos išaiškinimo. Vadinasi turime problemų ir su profilaktika. Su nekokybišku pirminės grandies darbu. Didelę naštą valstybė patiria dėl blogai organizuotos gripo, o paskutiniais metais ir dėl vaikiškų užkrečiamųjų ligų vakcinacijos.
Keli pilotiniai projektai ir dabartinė ministerijos vykdoma politika parodė, kad siūlymas paslaugas perimti šeimos gydytojų kabinetams yra neteisingas.
Laikmetis siūlo naujus iššūkius sveikatos apsaugai. Psichikos sutrikimai, intensyvaus protinio darbo, netikusių bendravimo santykių, streso ir įtampos palydovai, užima vis aukštesnę vietą susirgimų suvestinėse. Nors jie ir neatsispindi mirtingumo rodikliuose, tačiau jų įtaka nedarbingumui, gyvenimo kokybei ir ekonomikai labai didelė. Senstančioje visuomenėje dėl biologinių pokyčių organizme išauga onkologinių ir lėtinių susirgimų skaičius.
Prognozuojama kad jau už dešimtmečio kas 5-6 žmogus, sulaukęs 65 ir daugiau metų, sirgs bent ketveriomis ar daugiau lėtinių ligų. Tai didžiuliai iššūkiai ir socialinei sistemai. Dramatiškai išaugs medicininės slaugos ir socialinės priežiūros paslaugų poreikis. Todėl jau dabar būtina organizuoti efektyvią ambulatorinę (ligonio namuose) slaugą. Siūlymai šį klausimą spręsti didinant stacionarinių slaugos lovų skaičių, ne tik klaidingi, bet ir nehumaniški. Keli pilotiniai projektai ir dabartinė ministerijos vykdoma politika parodė, kad siūlymas paslaugas perimti šeimos gydytojų kabinetams yra neteisingas.
Pirma dėl to, kad esant laisvam gydytojo pasirinkimui (neribojamas gyvenamos paciento vietos nuotolis), labai plačioje teritorijoje neįmanoma organizuoti šio kabineto slaugytojo darbo, o antra medicininė slauga labai glaudžiai persipynusi su socialinėmis paslaugomis. Būtinas labai glaudus, komandinis darbas su savivaldybės (seniūnijos) socialiniais darbuotojais. Todėl peršasi nuomonė, kad ambulatorinė slauga turi būti savivaldybių (seniūnijų?) funkcija ir organizuojama konkrečioje teritorijoje.
To nepadarius net negalima kalbėti apie jokias stacionarinės grandies pertvarkas. Tačiau būtent čia susiduriama su problema, kai reformai būtini sprendimai būna nepalankūs patiems sistemos darbuotojams. Medikų dezinformuoti žmonės, palaikomi nesąžiningų politikų ir žiniasklaidos, reformatoriais nepasitiki. Bijo nežinomų pokyčių. Ratas užsidaro ir jokie pragmatiniai sprendimai negali būti priimti.
Sprendimai yra gerai žinomi, tačiau vėl atsiremiama į savivaldybių, kurios yra šios tarnybos padalinių steigėjos, pasipriešinimą.
Taip pat būtina toliau tęsti greitosios medicinos pagalbos (GMP) modernizavimą. Akivaizdu, kad nutarus jos veiklą grįsti paramedikų darbu, kurio dėka, kaip rodo pasaulio šalių patirtis, sėkmingai sprendžiamos gyvybės gelbėjimo problemos. Tačiau jau dabar būtina įkurti ištisą parą budinčios šeimos gydytojo tarnybos pagalbą, kuri spręstų gyvybei negrasinančias sveikatos problemas. Tokių problemų turi pagyvenę, sergantys lėtinėmis ligomis ar ūmiai sunegalavę ar nesunkiai susižeidę žmonės.
Dabar šis darbas permestas ant ligoninių priėmimo skyrių pečių. Tai netenkina gyventojų ir, kas labai svarbu, smarkiai trikdo pačių ligoninių darbą. Apskritai visos GMP tarnybos darbą reikia taip organizuoti, kad brigadų budėjimo vietos būtų decentralizuotos ir tolygiau išdėstytos šalies teritorijoje, o pagalba būtų teikiama nepaisant savivaldybių ribų. Sprendimai yra gerai žinomi, tačiau vėl atsiremiama į savivaldybių, kurios yra šios tarnybos padalinių steigėjos, pasipriešinimą. Be abejo už to kyšo bijančių dėl įvairių priežasčių pokyčių pačių medikų ausys.
Sistema labai sudėtinga. Joje yra daug sričių apie kurias reiktų kalbėti. Tačiau kažin ar programa turi būti labai detali ir konkretizuota. Daug įtakos ją įgyvendinant turi Sveikatos apsaugos ministerija, visuomenės ir ypač medicininės bendruomenės pasirengimas permainoms, įvairios politinės dėlionės. Ji gali keistis, tobulėti, atsižvelgiant į naujus mokslo įrodymus. Tačiau yra konceptualios nuostatos, kurių reikia laikytis, jeigu gerbiame savo partiją ir rinkėją.
Romualdas Žekas yra buvęs Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovas.
