Tai matydamas, balandžio pabaigoje Sveikatos apsaugos ministras išleido įsakymą, kuriuo kreipėsi į išvardintas ministerijas, universitetus, NVO ir pavienius ekspertus, prašydamas skubiai pasiūlyti priemones šiai situacijai amortizuoti. Ministerija deklaravo, kad imasi kompleksinių priemonių psichinės sveikatos išsaugojimui pandemijos metu ir planuoja ilgalaikes poveikio priemones jai pasibaigus. Tikrai sveikintinas sumanymas. Tačiau įsakymo įvykdymo rezultatai privertė suabejoti sumanymo tikslais. Deja, patvirtintos priemonės nukreiptos tik į pasekmių švelninimą. Ir sutapk taip, kad jos – siūlytojų „duona kasdieninė“.
Tiesa, nežinome viso pasiūlymų sąrašo, nes jokio ekspertų pasiūlymų aptarimo ar svarstymo nebuvo. O jeigu ir buvo, tai matyt kokiame siauresniame, „savų“ rate, buvo selektyviai atrinkti tinkami. Tiesa, jau kiek kitam tikslui negu pradžioje skelbta. Tikrasis tikslas paaiškėjo tik pristatant rezultatus –„ atpažinti labiausiai psichologiškai ir emociškai pandemijos paveiktus žmones ar visuomenės grupes, paskatinti kreiptis pagalbos bei užtikrinti jos prieinamumą“. Kitaip tariant, nusisukta nuo pradžioje skelbto tikslo gerinti psichologinę visuomenės būklę ir pasilikta seklumoje. Apsistota prie siauresnių, medikalizuotų (psichologizuotų) sprendimų, jau keleri metai bandomų Lietuvoje. Tiesiog, pasinaudojus pandemija, imta ir papildomai pasiskirta daugiau negu 8 mln. Eur savo veiklai. Niekas neneigia, kad nereikia prieinamos ir efektyvesnės psichologinės pagalbos psichinės sveikatos krizes patyrusiems žmonėms ir jų artimiesiems. Svarbu juos anksti atpažinti ir pasiūlyti pagalbą. Tai minima ir PSO psichinės sveikatos raportuose, tiesa, ne pirmose eilutėse. Vykdytų projektų Lietuvoje efektyvumas abejotinas ir plačiąjai visuomenei nepristatytas.
Panašiai pasielgė ir Lietuvos mokslų akademija. Vykdydama analogišką užduotį, patvirtino ilgą numatytų finansuoti taikomųjų tyrimų sąrašą. Daugelio jų jau vien pavadinimai sukelia įtarimus, kad tai tiesiog paprasčiausia pakiša savo institucijos egzistencijai pratęsti ir nieko bendro su visuomenės psichologinės situacijos pagerinimu neturi. Gal ateityje, į juos žiūrėdami mūsų vaikaičiai, kikens kaip dabar darome, skaitydami viduramžių mokslininkų ginčus – kiek velnių gali sutilpti ant adatos smaigalio.
Taigi, nieko naujo. Kiekvienas rūpinasi savo institucijos ir...savo asmeniniais interesais. Prisidengdami pandemija, „išmušinėja“ pinigus. Juk nuo to, kad psichologų skaičius padidės, ūkinių prekių pardavėjas, matuodamas virvę, sugebės įtarti kokiam tikslui ji perkama, o universitetai laužys galvas dėl karantininių sprendimų ir žmogaus teisių balanso buvimo, psichologinė visuomenės situacija nesikeis. Juk nuo to, kad gaisrininkai turės ilgesnes kopėčias ar tvarkingas, užsivedančias kai reikia mašinas su pilnomis vandens cisternomis, gaisrų nemažėja. Pandemija tarsi Dievo pirštas dar kartą parodė, kad bloga visuomenės psichologinė būsena dar labiau pablogėjo. Suteikta dar viena proga susimąstyti ką reiktų padaryti ją gerinant.
Kai kurie sprendimai ir be gilesnių tyrimų pasauliui jau seniau yra žinomi, tačiau kažin ar suderinami, kad ir su Lietuvos pažangos strategija – „Lietuva 2030“. Juk globalaus pasaulio pilietis, gyvenantis virtualioje tėvynėje, tačiau privalantis konkuruoti pasaulio rinkoje, galintis greitai, daug ir pigiai gaminti ir.... pirkti, nebūtinai turi turėti dvasinėmis vertybėmis grįstas nuostatas. Greičiau priešingai – jos tik trukdys. Šiems tikslams pasiekti nebūtina tokiam moderniam žmogui augti ir visavertėje šeimoje. T.y. vienintelėje terpėje, kurioje įmanoma sukaupti meilės ir empatijos atsargas. Gauti gero pavyzdžio pamokų. Terpėje, kurioje išugdomas pasitikėjimas savimi ir kitais, kur įgyjami bendravimo ir prosocialaus elgesio pagrindai. Susiformavę mikro ir makrosocialiniai ryšiai daro žmogų atsparesniu įvairioms krizėms ir konfliktinėms situacijoms. Šeimoje ir mokykloje dvasinių vertybių pagrindu gyvenimui parengti, išmokyti mąstyti ir kritiškai vertinti aplinkoje vykstančius procesus, žmonės sudaro ir atsparesnę neigiamoms permainoms visuomenę. Taigi, žinoma, kad tokioje visuomenėje žymiai daugiau gero pavyzdžio, optimizmo, teisingų lūkesčių ir mažiau patyčių ar smurto.
Tur būt sutiksite, kad tai lyginant su tuo ką mes matome kasdieną, labiau panašu į kokio Sen Simono utopinę viziją. Tačiau sunku apsiprasti ir su melu arba su melagingais kaltinimais melu, totaliniu nepasitikėjimu visais arba su labai lengvu sąmokslo teorijų prilipimu, su rafinuota arba labai primityvia politikų ir juos aptarnaujančių komentatorių neapykanta kitamaniams. Su pagrįsta, o dažniausiai ir nepagrįsta tačiau agresyvia darančiųjų kritika, su Kasandriškomis prognozėmis ar realybės vertinimais. Savaime suprantama, kad kelias į kitokią, sveikesnę visuomenę labai ilgas ir sunkus. Ir tikrai uždavinys ne vien tik pagal sveikatos apsaugos ministerijos ar mokslų akademijos pečius. Tikriausiai reikia kitokios koncepcijos požiūrio į Valstybės brandos strategiją. Požiūrio galinčio įvertinti ne tik žiedelių, bet ir pačių šaknų ligas.
Romualdas Žekas yra buvęs Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovas.
