Neskaitant tų atvejų kai patys suserga, apie ją dažniau prabyla tik prieš rinkimus. Ir tai tik apie jos kraštelį – sveikatos priežiūrą, kuri paprastai žmonių dar vadinama medicinos pagalba. Tiesa, kalbama noriai ir daug, o svarbiausia – žinovo tonu. Kodėl nešnekėti, juk viskas kiekvienam taip aišku ir paprasta. Maži medikų atlyginimai, naikinami kaimo medicinos punktai, kėsinamasi uždaryti mažas ligonines, sugalvoti visokie siuntimai pas specialistus, paini vaistų skyrimo tvarka. O kiek, per pandemijos įkarštį, pamatėme visažinančių „epidemiologų-ekspertų“. Su oria teisėjo laikysena. Prieš epidemiją kritikavo už perdėtas baimes ir išlaidavimą kaupiant rezervus, o jai pasisukus į antrą tunelio pusę – imta priekaištauti už prastą pasiruošimą, per didelį taupumą, biurokratinių procedūrų nesilaikymą ar paprasčiausiai už pranašiškų galių neturėjimą.
Taigi, rinkimai artėja. Apie tai galime spręsti iš pasirodančių partinių programų ar rinkiminių straipsnelių. Vieni pasigenda tarybinės, atsiprašau, valstybinės medicinos. Neleidžia net užsiminti apie gremėzdiško sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pajudinimą. Nors dabar turi kaip niekada puikią progą įsitikinti jo neefektyvumu. Neleidžia net peržiūrėti „gastroliuojančių“ gydytojų darbo grafikų. Juk iš karto paaiškėtų, kad dalis jų yra tik „dėl akių“ etatų sąrašuose. Atsisakiusios šių, neretai tik formalių specialistų, mažos ligoninės netektų teisės teikti kokių nors paslaugų. Ir apskritai, kaip galima vos ne šventą mediko darbą pavadinti paslaugomis. Jas įkainuoti ir dar įrėminti visokiomis kvotomis. Kartais panašiai, o dažniausiai kiekvienas skirtingai, priklausomai nuo to iš kokios varpinės žiūri, sveikatos priežiūros ydas vardija ar jos problemas mato ir medikai. Neretai net žinomi ir daug savo srityse pasiekę kolegos, nustebina prastu sveikatos sistemos išmanymu. Jie tampa panašūs į tuos neregius, kurie pačiupinėję dramblio uodegą ar straublį, bando nupasakoti kaip tas dramblys atrodo. Tada kebli ir žurnalistų, „turinčių“ šviesti visuomenę, padėtis. Ar dėl menko šios srities supratimo ar dėl kreivo savo misijos įsivaizdavimo, jiems priimtini kiekvieno kurmio samprotavimai apie mišką. Ypač, jeigu juose yra bent kiek neigiamos informacijos ar kritikos valdžiai. Matyt dar nuo carinės okupacijos gajus nepasitikėjimas valdžia ir saldus noras visur įžiūrėti sąmokslus.
Taigi, visuomenė atsiduria labai nepavydėtinoje padėtyje – gaudama nepilną ir klaidingą informaciją, nuolatos gąsdinama reforma situacijos nesupranta, o pačios sistemos dalyviai, per daugelį metų prisitaikę ir net išmokę išnaudoti jos ydas, priešinasi bet kokiems pokyčiams. Atspėkite kaip elgsis politikas? Ypač, jeigu partija užsibrėžusi žūt būt laimėti rinkimus. Turbūt tik labai naivus politikas nesiorientuos į masinį rinkėją ir į primityvesnį skaitytoją. Tačiau, siūlau įsivaizduoti, kad rinkėjas yra šviesus. Renkasi už ką balsuoti pagal skelbiamas idėjas, studijuoja visų partijų programas. Visuomenė yra pakankamai raštinga sveikatos srityje ir gerai supranta, kad sveikatos sistema kuriama tenkinti mūsų visų viešąjį interesą, o ne tik būti patogia joje dirbantiems medikams. Ir dar. Teks remtis ir pasitikėti mokslo įrodymais ir kitų pasaulio šalių patirtimi, o ne vien matuoti savo „MAN ATRODO“.
Matyt dar nuo carinės okupacijos gajus nepasitikėjimas valdžia ir saldus noras visur įžiūrėti sąmokslus.
Pamokų kaip gali skirtis „man atrodo“ nuo „kaip reikia daryti“ mums gyvenimas ką tik pateikė nemažai. Naujo viruso greitas žygis per pasaulį privertė mus suabejoti ar taip jau tikrai žmogus gali ramiai jaustis maisto grandinės viršūnėje. Kita pamoka, apie kurią čia ir bandau šnekėti yra gyvenimo suteikta galimybė plačiau ir giliau pažiūrėti į sveikatos sistemą. Šios krizės akivaizdoje yra žymiai lengviau suprasti, kad sveikata yra ne tik skaudi asmeninė, bet ir rimta makroekonominė problema. Visi akivaizdžiai pamatėme, kad visuomenės sveikatos neįmanoma užtikrinti vien sveikatos priežiūros (medicinos) sektoriaus pastangomis. Matome kiek ministerijų ir skirtingų tarnybų įsitraukė į kovą su pandemija. Todėl paskutinis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) devizas „Sveikata visose politikose“ turėtų įgyti visiems suprantamą reikšmę. Galima tik pasidžiaugti, kad vyriausybė pasirodė vertybiškai teisingai orientuota. Priešingai negu užprogramuota Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ ir savivaldybių plėtros strategijose, pirmenybę atidavė mūsų sveikatai, o ne vien ekonomikos ir verslo interesams. Beje, dėl PSO. Neskubėkime jos nurašyti. Be paskutiniu metu išaiškėjusių įtarimų jos vadovams apie ryšius su komunistinių, autokratiškų valstybių režimais, apie jiems daromą įtaką, būtina žinoti, kad čia dirba ir apie septyni tūkstančiai geriausių pasaulio ekspertų. Čia daromi ir organizuojami moksliniai tyrimai, rašomi išsamūs raportai ir apibendrinama viso pasaulio šalių patirtis. PSO rekomendacijomis vadovaujasi visų šalių, įskaitant ir mūsų, mokslininkai ir sveikatos sistemų organizatoriai. Sunku pervertinti jų indėlį į žmonijos sveikatą. Todėl reikia prisipažinti, kad ir mes, PSO nariai, esame kalti dėl tokio organizacijos susikompromitavimo.
Taigi, šis devizas nėra tik užrašas ant gražių bukletų. Jame užkoduota per daugelį metų, dėka mokslinių tyrimų ir stebėjimų, praktinės įvairių šalių patirties susiformavusi visuomenės sveikatos samprata, kad sveikatos neįmanoma pasiekti be kitų sektorių įsipareigojimų šioje srityje. Jis tarsi prašo mūsų dėmesį nuo siauros sveikatos priežiūros srities nukreipti ir į kitas ūkio sritis. Šiandien visiems žinoma, kad pačią didžiausią įtaką mūsų sveikatos rodikliams daro socialiniai-ekonominiai šalies netolygumai, su visuomenės išsilavinimu, švietimu susijusios problemos, gausus alkoholio vartojimas. Mažas fizinis aktyvumas, sveikatai nepalanki mityba irgi daro labai didelę įtaką. Sunku pervertinti ir asmeninių pastangų išsaugoti ir sustiprinti savo sveikatą svarbą. Sveikatos priežiūros (medicinos) poveikiui paliekama tik vos 8 ar 10 procentų. Žinoma, kaip ir rašiau pačioje straipsnio pradžioje, jos svarba įgyja visai kitą reikšmę, žmogui susirgus. Deja, ši siaura sritis ir yra pagrindinė daugelio partijų sveikatos programų dalis.
Tik gerai išmanant (ne)sveikatos priežastis galima organizuoti efektyvią sveikatos sistemą, įgalinančią turėti sveiką, ne tik ilgai, bet ir kokybiškai gyvenančią, mažiau sergančią, produktyvesnę ir kūrybingesnę visuomenę. Dėmesys socialiniams-ekonominiams klausimams, geresnei švietimo sistemai ir kiekvienos ūkio šakos sveikatinančiai veiklai įgauna naują prasmę. Todėl sveikatos parametras turi atsirasti kiekvienos politinės programos ne tik sveikatos, bet ir kituose skyriuose. Numatyti konkretūs Programos įsipareigojimai, siektini rodiklais ir tos srities pokyčių matavimo priemonės.
Visuotinai priimtas, bene universaliausias ir geriausiai atspindintis visuomenės sveikatos būklę, yra vidutinis tikėtinas gyvenimo trukmės rodiklis. Kadangi visos PSO narės naudoja vienodą apskaičiavimo metodiką, jis puikiai tinkamas pasilyginti tarpusavyje su kitomis šalimis. Deja, Lietuvos rodiklis ( 76.43 m.) nors pamažu ir gerėja, tebėra tarp prastesniųjų ES šalių tarpe (ES vidurkis – 80,9 m.) . Jo niekaip nepagerinsi skirdamas dėmesį vien sveikatos priežiūrai. Jis priklauso ir nuo demografinių ir nuo ekonominių ir nuo švietimo ar socialinės pagalbos sistemų. Seniai įrodyta, kad labiau išsilavinusi, dirbanti ir daugiau uždirbanti, mažiau alkoholio suvartojanti visuomenė yra sveikesnė.
Tik gerai išmanant (ne)sveikatos priežastis galima organizuoti efektyvią sveikatos sistemą
Puikus ir šviežias, deja, skausmingas pavyzdys iš JAV. Mažiau išsilavinusi, turinti mažesnes pajamas, spalvotųjų bendruomenė žymiai daugiau nukenčia nuo viruso negu kita visuomenės dalis. Paskutiniais metais jau ne tik specialistams tapo aišku, kad fizinio aktyvumo stokos, vieno iš pačių svarbiausių sveikatos rizikos veiksnių, neįmanoma įveikti vien tik propaguojant sveikuolių judėjimą, vaikščiojimą su šiaurietiškoms lazdomis ar savaitgalinius pasivažinėjimus dviračiais, nors tai kaip ir mankštos klubai, rekreaciniai dviračių takai neabejotinai teigiamą įtaką darančios priemonės. Visuomenės dalis, kurią apima ši veikla, kasmet dėl naujos, šviesesnės kartos subrendusio požiūrio į sveikatą, didėja. Deja, abejotina, kad vien šiomis priemonėmis galima pasiekti 70-80 proc. fiziškai aktyvios visuomenės imties, kas jau duotų pastebimus teigiamus sveikatos rodiklių pokyčius. Tai įvertinę pažangesnės šalys, priima nacionalines fizinio aktyvumo strategijas, kuriose dėmesio centras perkeliamas į rimtesnių prielaidų sudarymą. Susisiekimo, statybos, urbanistikos ir kitos institucijos, savivaldybės, planuodamos teritorijas ar kurdamos transporto schemas privalo atsižvelgti ir į fizinio aktyvumo pagerinimą. T.y. į sveikatos dalykus. Deja, Lietuva vietoje šios strategijos pasirinko Šiaurės Korėjos ar kitos atsilikusios šalies kelią. Kur prioritetas atiduodamas ne sveikatai, bet politizuotam sportui plėtoti. Kitaip sakant, šio devizo prezumpcija, jo integravimas į politines programas, leidžia tikėtis, kad visose šalies srityse atsiras veikimu pagrįstas dėmesys sveikatai.
Tikėjausi toks dėmesys atsiras ir šiemet rašomose programose. Tačiau, sveikatos skyriuose daugiau tradiciškai kalbama apie siauresnę sveikatos priežiūros, medicinos sritį. Gal dėl to, kad daugelis manosi ją geriau išmanantis, o be to tai ir rinkėjui viena svarbiausių temų. Iš tikrųjų tai labai svarbi ir valstybės gyvenimo sritis. Labai brangi sritis tiek biudžetui tiek pačiam gyventojui. Čia, be gana jautrių jos išsivystymą parodančių rodiklių, yra ir subjektyvūs vertinimai. Tačiau gaila, politinių programų kūrėjai remiasi ne šiais plačiais moksliniais tyrimais, o dažniausiai sava, kartais labai kuklia ir neigiama susidūrimo su sistema patirtimi. Pagal kyšančias ausis neretai matosi ir koks „kurmis“ bus konsultavęs. Šis konsultantas, galima neabejoti, išskyrus atlyginimo didinimą medikams, nepasiūlys jokių jam, kaip šios sistemos darbuotojui, nepatogių sistemos pertvarkymų. Ne tik, kad nepasiūlys, bet ir bandys paveikti politikus ir rinkėjus nieko nekeisti. Tad jokios reformos ir tikėtis negalima. Ir tai tęsiasi dešimtmečiais. Susiduriama su problema, kai reformai būtini kai kurie sprendimai būna nepalankūs patiems sistemos darbuotojams. Be to jie dažnai būna ir paradoksalūs. Žmonės jais nepasitiki ir bijo nežinomų pokyčių.
Pavyzdžiui labai sunkiai sekasi įgyvendinti pirminės sveikatos priežiūros grandies pertvarkymą. Modelis patvirtintas dar 1991 m. priimtoje Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje. Daugybėje mokslinių tyrimų ir praktiškai daugelyje pasaulio šalių įrodytas jo efektyvumas. Tai atsispindi ir geresniuose tų šalių sveikatos rodikliuose. Tuo galėjo įsitikinti ne vienas sveikatos sistemos organizatorius, pasikalbėjęs su ekspertais ar asmeniškais apsilankęs tose šalyse. Koncepcija numatė pakeisti sovietinę Semaškos sistemą. Įtvirtinamas holistinis požiūris į ligonį. Į jį žiūrima ne kaip į negaluojančių organų rinkinį, bet kaip į sergantį žmogų plačiame socialiniame kontekste. Tai požiūris artimas Rytų medicinai, turinčiai pačias seniausias gydymo tradicijas. Modelio centre atsiranda naujas, tinkamai paruoštas plataus profilio šeimos gydytojas. Tokį gydytoją numatyta, kad turės kiekvienas žmogus. Sveiką ar susirgusį žmogų jis lydės visą gyvenimą, kaip koks locmanas ar jo sveikatos advokatas. Prižiūrės ir paragins, kad šis laiku profilaktiškai pasitikrintų, pasiskiepytų, konsultuos visais sveikatos klausimais. Susirgus jį gydys arba, matydamas, kad susirgimas jam neaiškus ar labai sudėtingas, siųs pas siauresnės srities specialistus. Pakonsultavus ir nustačius diagnozę ir gydymą, toliau rūpinsis jo gydymu ir sveikimu. Įrodyta, kad šeimos gydytojai sugeba apie 80 proc. susirgusiųjų ne tik nustatyti diagnozę, bet ir teisingai gydyti ar prižiūrėti lėtinės ligos eigą.
Tik apie 15-20 proc. ligonių prireikia siauresnių specialistų pagalbos. Kitaip tariant, šeimos gydytojas sulaiko didžiąją dalį ligonių nuo patekimo į brangesnę sveikatos priežiūros grandį, todėl dar vadinamas vartininku. Tai nedaroma vien dėl ekonominio išskaičiavimo, nors, turint sveikatos draudimo sistemą, tai labai svarbu. Visi mes, sunkiai kaupdami privalomojo sveikatos draudimo fondą, turim akylai žiūrėti kaip efektyviai naudojamos jo lėšos. Gal būt dar svarbiau, kad neapkraudami nesudėtingais ligoniais siaurų specialistų, išvengiame ilgų eilių jų kabinetuose ir padedame sudėtingiems, dažnai ir su neaiškia diagnoze, ligoniams greičiau patekti pas gydytoją, kuris galės padėti. Tai pagrindinis sistemos efektyvaus veikimo principas. Tačiau, tur būt sunkiausia suprasti, kad šiame paciento norų laisvai judėti po specialistų kabinetus „apribojime“, užkoduotas labai svarbus, jau nuo seniausių laikų visiems medikams gerai žinomas principas – liga dažnai glūdi ne ten kur skauda arba mums atrodo. Todėl jau Hipokratas draudė net medikams patiems vertinti savo negalavimus ir juos gydyti.
O ką jau ten kalbėti apie žmogų patį bandantį spręsti koks jam reikalingas gydytojas. Štai šitą požiūrį ir sunkiausia suprasti visuomenės daugumai. Tačiau reformai dar labiau priešinasi medikai, nenorintys imtis platesnių šeimos gydytojų funkcijų. Suprask ir sunkesnio darbo ir didesnės atsakomybės. Gal būt dėl to nepriklausomybės pradžioje apylinkių gydytojai nenorėjo persikvalifikuoti į šeimos gydytojus, imtis platesnio profilio darbo. Dėl to Vilniuje ir Kaune iki šiol išliko tarybinio modelio poliklinikos, kai toje pačioje įstaigoje dirba ir šeimos gydytojai ir siauri specialistai. Deja, čia įsidarbinę, kad ir gerai rezidentūroje paruošti jauni šeimos gydytojai, siaurų specialistų apsuptyje, turi pagundą ir realią galimybę dažniau siųsti pas juos savo pacientą. Todėl greitai dekvalifikuojasi.
Šeimos gydytojas sulaiko didžiąją dalį ligonių nuo patekimo į brangesnę sveikatos priežiūros grandį, todėl dar vadinamas vartininku.
Deja, toks modelis ir šiandien tik plečiasi. Žinoma, dar labai toli iki idealaus šios institucijos darbo visoje sistemoje. Trūksta šiuose kabinetuose ne tik komandos, bet ir geriau organizuoto darbo, funkcijų pasiskirstymo. Turime santykinai mažai slaugytojų, o jų darbas nuvertintas. Kaip motyvuoti šiuos kabinetus imtis profilaktinio darbo krypties?
Yra ir daugiau principinių klausimų. Pavyzdžiui, ar sveikatos priežiūra gali būti privati? Ar visa ar tik dalis? Kuri dalis? Kokia privati? Ar dirbanti savarankiškai ir papildomai finansuojama ar tik apmokama draudimo fondo lėšomis už atliktą tam tikrą darbą? Lietuva, sekdama kitų šalių gerąja patirtimi, buvo įsipareigojusi iki 2008 metų pasiekti, kad 60 proc. šeimos gydytojų dirbtų kaip privatūs rangovai. T. y., turėdami sutartis su ligonių kasomis, atlieka tą patį darbą, kurį dirba ir viešųjų (t. y. savivaldybės įsteigtų) įstaigų gydytojai. Nyderlandų ir daugelio kitų Europos šalių ir daugiau negu dviejų dešimtmečių tokio darbo patirties Lietuvoje analizė, parodė neabejotinus privačių kabinetų darbo kokybės pranašumus. Gyventojai, prisirašę privačiuose kabinetuose, labiau patenkinti paslaugų kokybe, didesniu dėmesiu. Deja, ne tik nepavyko pasiekti užplanuoto rodiklio, bet dėl politikų pasipriešinimo, nevienodų ūkininkavimo sąlygų sudarymo, gydytojai prarado motyvaciją šiuos kabinetus kurti.
Dar daugiau dėmesio sulaukia stacionarinės grandies (ligoninių) tinklo pertvarka. Ši grandis pasižymi itin neefektyvia veikla. Net ir po kai kurių pertvarkymų į stacionarą ligoniai guldomi pernelyg dažnai ar iš viso be reikalo. Guli čia ilgiau negu reikėtų. Tai savo ataskaitose, pradedant pirmaisiais nepriklausomybės metais, mini kiekvienas tarptautinis ekspertas. Tačiau bene didžiausią emocijų pliūpsnį sukėlė 2002 m. švedų ekspertų grupės, vadovaujamos Heller raportas. Išanalizavę Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų tinklą ir palyginę jį su kitų šalių, pasiūlė jį drastiškai redukuoti. Vietoje tuo metu veikusių įvairaus intensyvumo 200 ligoninių palikti tik 28 intensyvaus gydymo ligonines. Daug čia vietos užimtų tuometinis medikų emocijų ir pasipiktinimo reakcijų aprašymas. Tačiau užteks pasakyti tik tiek, kad šis raportas kaip ir kiti panašūs buvo giliai nukištas į ministerijos stalčius. Apie jį net užsiminti tapo blogo tono požymiu. Per tuos du dešimtmečius vyko tik lėta šio sektoriaus optimizacija, kuri, tobulėjant technologijoms, buvo tiesiog neišvengiama. Buvo jaučiamas didžiulis sistemos ir visų lygių politikų rigidiškumas. Pavyzdžiui šiuo metu dirba tik (!) 68 intensyvaus gydymo ligoninės. Tiesa, valstiečiai žalieji bandė šį tinklą redukuoti, tačiau atsimušė į savivaldybių pasipriešinimo sieną. T.y. mažųjų ligoninių steigėjai, už kurių nugarų kyšo vietinių medikų interesai, motyvuodami nenoru nuskriausti „paprastus“ žmones, kategoriškai atsisakė bet kokių permainų. Bandyta šį pasipriešinimą apeiti pakeičiant steigėjus ministerijos globa. Tačiau įstatymą vetavo Prezidentė. Jog verta gerai jausti paprastų žmonių pulsą pademonstravo ir politikai. 2018 m., sumaniai manipuliuodami rinkėjų neinformuotumu, net laimėjo atsilaisvinusį Seimo nario mandatą. Nors tiesos dėlei, reiktų pripažinti, kad valdantieji, nepaisant pralaimėjimo šiame mače, išvengė kur kas didesnių nemalonumų. Panašu, kad jie buvo pasiryžę šias rajonines ligonines pertvarkyti į slaugos ir palaikomojo gydymo įstaigas. Tačiau tai būtų darę nesustiprinę pirminės grandies. Nesustiprinę šeimos gydytojo institucijos, nesukūrę geros ambulatorinės slaugos tarnybos, nepertvarkę greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbo. Nebuvo jokių pasiruošimo požymių jas tvarkyti. Apie šeimos gydytojo kabinetą jau kalbėjome, o štai slaugos sritis tebelieka labai institucionalizuota ir nelanksti. Mano giliu įsitikinimu, praktiškai nėra visą šalį apimančios ir efektyviai žmonių namuose dirbančios bendruomenės slaugytojų tarnybos seniūnijų teritorijose.
Tikrai ne šeimos gydytojų kabinetuose. Ne tik geranoriškai bendradarbiaujančios, kaip mėgstama deklaruoti, bet dirbančios vienoje komandoje su socialinės priežiūros ir kitais specialistais. Komanda dirbanti konkrečioje žmonių gyvenamojoje vietovėje. Deja, valdantieji ir toliau mažais žingsneliais lipdo kažkokį modelį šeimos gydytojo kabinetuose. Akivaizdu, kad toks, tik teoriškai grįstas modelis, neefektyvus ir pasmerktas žlugimui vien dėl slaugos komandos nebuvimo. Dėl neapibrėžtos ir labai didelės teritorijos, kurioje išsibarstę gyvena šeimos gydytojo pacientai. Dar derėtų pridurti, kad neturint išvystytos ambulatorinės slaugos tarnybų, negalima spręsti kiek iš tikrųjų reikia stacionarinių slaugos ir palaikomojo gydymo lovų.
Tačiau akivaizdu, kad visi turime suprasti, kad intensyvaus gydymo stacionarinių įstaigų tinklas turi konsoliduotis ir tolti nuo gyventojo. Tai skatina daryti ne tik didėjančios pirminės sveikatos priežiūros grandies – šeimos gydytojo institucijos ir ambulatorinės slaugos (stacionarinėss taip pat) galimybės, bet ir siekis sudaryti kiekvienam ligoniui geresnį prienamumą prie šiuolaikinės diagnostikos ir gydymo technologijų, būti gydomam specialistų, turinčių didesnę praktinę ir profesinę patirtį. Tai yra, priešingai negu pirminė sveikatos priežiūros grandis, kuri turi būti arčiau žmogaus gyvenamosios vietos, specializuota, intensyvaus gydymo grandis, stacionarai privalės nutolti, centralizuotis. Nutolimo ribas gana teisingai nusako „auksinės valandos“ rodiklis. Tai maksimalus laikas, per kurį ūmiai ir sunkiai susirgęs ligonis privalo pasiekti ligoninę. Gauti aukštos kokybės ir saugias diagnostines ir gydymo paslaugas. Naujausias Higienos instituto tyrimas apie tiesinį gydymo įstaigų nutolimą nuo gyventojų gyvenamosios vietos suteikia labai daug optimizmo. Be to logistikos problemas žymiai lengviau išspręsti, negu išlaikyti kelis kartus didesnį neefektyvų ir brangų tinklą. Ir dar viena, labai paradoksali išvada. Pasirodo toks tankus ligoninių su menkomis galimybėmis tinklas, atsispindi ir bloguose rodikliuose. Netenkame apie 10 proc. vaikų, patyrusių sunkias traumas ir etapuojamų per šias mažas ligonines, neišgyvena dalis ligonių susirgusių infarktu ar insultu, kitomis sunkiomis ligomis iš karto nepatekusių į centrus. Deja, nenorą spręsti šias problemas galima paaiškinti tik dideliu politikų savanaudiškumu, spekuliuojant visuomenės neinformuotumu.
Akivaizdu, kad visi turime suprasti, kad intensyvaus gydymo stacionarinių įstaigų tinklas turi konsoliduotis ir tolti nuo gyventojo.
Sunku pasakyti kiek giliai ar detaliai reikėtų sveikatos priežiūros sistemą aprašinėti politinėse programose, nes kai kurie klausimai reguliuojami ne tik įstatymais, bet ir kitais, žemesnio rango dokumentais, ministro įsakymais. Gal būt reiktų, aukščiausiame politiniame lygyje nuspręsti kaip sutvarkyti greitosios medicinos pagalbos tarnybą. Dabar veikianti tarnyba, grįsta paramedikų atliekamu darbu ir veikianti griežtai pagal tam tikrus algoritmus, padarė teigiamą poveikį pagreitindama „greitąją“. Iš dalies centralizuota didpečerinė tarnyba irgi prie to prisidėjo. Deja, išlikusi kunigaikštysčių problema visą tarnybos darbą tempia žemyn. Savivaldybė, turėdama „savo“ greitąją medicinos pagalbą, o ten neretai būna ir vos dvi brigados, turi užtikrinti darbą savo savivaldybės teritorijoje ištisą parą. Tačiau tai net fiziškai neįmanoma. Valstiečiai bandė, kaip yra ir numatę savo programoje, ir šią problemą spręsti. Jungti ir stambinti tarnybas. Deja, savivaldybių politikai vėl nesutiko atsisakyti savo steigėjų teisių. Gal būt galima šitą klausimą ir kitaip išspręsti. Pavyzdžiui centralizuoti tik dispečerines, o greitosios medicinos pagalbos paslaugas vykdytų įvairūs samdyti rangovai pagal sutartis. Net privatūs ar turintys vos vieną brigadą subjektai. Svarbu, kad turėtų reikiamą automobilį, įrangą ir specialistus atitinkančius aukštą standartą.
Dabartinė greitosios medicinos pagalbos sistema, orientuota gelbėti gyvybes ir skubiai pristatyti ligonius į centrus, kur bus suteikta tolimesnė reikiama pagalba. Žinoma, kad net apie 70 proc.iškvietimų nėra būtini ir skubūs, susiję su gyvybės gelbėjimu. Kvietimo skambutį išklausęs dispečeris, neturi teisės nei iškvietimo atmesti nei telefonu pakonsultuoti pagalbos prašantį žmogų. Kiekvienu atveju siunčiama brigada. Atvykusi neturi teisės, o ir paramedikų kvalifikacija neleidžia užsiimti negalavimo diagnostika ar gydymo skyrimu. Čia dirba, kaip jau minėjau, paramedikai. Jie puikiai, dažnai net geriau negu šioje tarnyboje dar dirbantys pavieniai gydytojai, suteikia pagalbą ir užtikrina gyvybines funkcijas (kalbama apie nespecializuotas brigadas). Toks ligonis, nepaisant situacijos paprastumo, dažnai vežamas į ligoninės priimamąjį ir atsiduria minioje tarp daugybės kitų tokių suvežtų pacientų. Laukia kelias valandas specialisto apžiūros ir dažnai paskui išleidžiamas namo. Dažniausiai naktį.
Tai ne tik apkrauna ir trikdo ligoninių darbą, bet ir labai nepatogu žmonėms. Akivaizdu, kad tai būtina neatidėliojant spręsti. Įvairios šalys tai bando savaip spręsti. Vienos dispečerinę įgalioja teikti telefonines konsultacijas, taip sumažindamos išvažiavimų skaičių (JK Birmingemas, Kauno m., prieš keliasdešimt metų Kauno raj.). Kiti kuria dar vieną, greta dirbančią, alternatyvią budinčio šeimos gydytojo tarnybą. Gali būti ir kitokie variantai. Ir pas mus tai bandoma spręsti šeimos gydytojams sudarant sutartis su ligoninių priėmimo kambariais. Dalis sunegalavusių žmonių nekviečia greitosios medicinos pagalbos, o atvykę čia gauna konsultacijas šeimos gydytojų nedarbo valandų metu. Reikėtų apsispręsti kas geriau tiktų visuomenei.
Gal būt programoje galėtų būti išsamiau aprašyta ir vaistų politika. Pacientų organizacijos, dažnai pagrįstai skundžiasi nepakankamu prieinamumu prie moderniausių, biologinių, individualizuotų ir kitokių kartais itin brangių vaistų. Ypač daug diskusijų kilo prieš keletą metų, įvedus prievolę pirmuoju vaistu skirti patį pigiausią generinį vaistą, praktiškai beveik atėmus galimybę pasirinkti kitą vaistą. Ligonis, pasirinkęs kitą vaistą, netenka ne tik PVM lengvatos bet net ir iš kainos neminusuojama bazinio vaisto kaina. Žinoma, gal būt ir galima rasti tam tikrą raciją tokioje tvarkoje, tačiau užmirštama, kad mūsų pilietis neturi tokių lengvatų kaip kitų šalių, nuo kurių yra kopijuojamas šis modelis.
Labai daug žalos pridarė ir neigiamų emocijų sukėlė „nuskendusi“ E sveikata. Tačiau manoma, kad problemos su ja dar anaiptol nepasibaigė. Nesiseka sujungti bene 28 programų, sklandžiai dalintis informacija. Sklando gandai tarp specialistų, kad net programos „pamatai“ blogai sukonstruoti, todėl ir ateityje laukia nemalonumai.
Todėl politikai turėtų apsispręsti ir programose savo poziciją pareikšti ir kitais čia nepaminėtais klausimais.
Baigdamas noriu pasiaiškinti ir atsiprašyti pažengusių šioje srityje skaitytojų už nebe pirmą kartą dėstomas elementarias tiesas ir gal būt kai kuriuos diskusinius teiginius. Tiesiog, pasirodančios rinkiminės programos kelia įtarimus dėl autorių nekompetencijos, o gal ir atviro manipuliavimo rinkėju, kas garantuoja tolimesnę sveikatos sistemos stagnaciją.
Romualdas Žekas yra buvęs Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovas.
