Kalbant apie koronavirusą – COVID-19 – turbūt dažniausiai sutinkama žmonių reakcija yra nerimastingumas bei skubotas bandymas sau ir kitiems paaiškinti esamą situaciją turimų žinių ir patirties rėmuose.
Nerimu ir baime žmogus linkęs dalintis su kitais, tai aptarti, todėl nerimas sklinda labai greitai, juo užsikrečia ir kiti, o pačiam žmogui tai matant tik dar labiau sustiprėja baimė. Neigiamos emocijos auga, racionalus mąstymas dingsta. Tačiau, situacija pasaulyje keičiasi, užsikrėtusiųjų skaičius nebeauga taip greitai, daugėja išgijusių, ir tai suteikia vilčių, kad nerimastingumo lygmuo taip pat ims mažėti.
Jau pats žodis „panika“ kelia paniką
Nemanau, kad šiandienos kontekste reikėtų naudoti terminą „panika“, nes šis žodis dažnam siejasi su visišku chaosu ir situacijos nevaldymu. Mano nuomone, šio termino be reikalo griebiasi tiek žurnalistai, tiek specialistai. Jei jau negalima apsieiti be šio žodžio, kuris pats savaime kelia žmonėms paniką, turbūt reikėtų patikslinti, apie kokią paniką kalbame. Panika skiriasi pagal savo išraiškos laipsnį, todėl yra skiriama lengva, vidutinė ir visiška panika. Pilną paniką suprantame kaip stichiškai kilusį dezorganizuotą žmonių elgesį, lydimą nevaldomos baimės dėl realios arba tariamos grėsmės jų gyvybei. Visiškos panikos metu žmonės būna visiškai pasimetę, nesugeba savęs sąmoningai kontroliuoti. Būdingas elgesys: veiksmų chaotiškumas, elgesio neadekvatumas, neracionalumas, visiškas etikos normų nepaisymas, kai viršų pradeda imti instinktai.
Vertinant šiandienos situaciją dėl koronaviruso, galime kalbėti nebent apie tai, kad kai kuriuos žmones yra apėmusi tik lengva arba vidutinė panika. Lengva panika – išlaikomas kritiškumas, susivaldoma, nors nerimas, įtampa yra būdinga, o vidutinė – mažėja kritiškumas, auga baimė, įtaigumas, lengvai užsikrečiama negatyviomis emocijomis, tikima sąmokslo teorijomis ir panašiai. Manau, jog dabartinės situacijos kontekste pakaktų kalbėti apie nerimą, baimę.
Į paniką linkę žemesnio intelekto, mažiau informuoti žmonės
Paniką kaip reiškinį tyrinėti yra gana sunku. Tam negalima pasiruošti iš anksto, nes niekad nežinoma, kada ir kur ji prasidės, be to, ji paveikia kiekvieną žmogų, taigi ir pats tyrėjas bus daugiau ar mažiau paveiktas.
Turbūt labiausiai mokslininkų ištyrinėta ir garsiausia visų laikų paniška reakcija užfiksuota 1938 m. JAV, kuomet transliuojamas radijo spektaklis pagal H.G.Wellso fantastinį romaną „Pasaulių karas“ buvo suprastas kaip ką tik įvykęs faktas.
Nežinodami ko griebtis, į gatves įsiveržė daugiau nei milijonas amerikiečių, o beveik 400 tūkstančių tvirtino tikrai matę marsiečius. Būtent tuomet ir buvo nustatyta, jog į paniką labiausiai linkę žemesnio išsilavinimo lygio, mažiau informuoti, blogiau materialiai apsirūpinę žmonės, o skirstant pagal lytį ir amžių – labiau pažeidžiamos buvo moterys ir vaikai. Taip pat šiuose tyrimuose buvo pabrėžta, jog kartu su paminėtomis socialinėmis ir demografinėmis charakteristikomis, esminį vaidmenį vaidino psichologiniai žmogaus ypatumai – nekritiškas mąstymas, nerimastingumas ir įtaigumas.
Dabartiniai tyrimai papildo šį sąrašą ir kitais į paniką linkusių žmonių ypatumais – neretai jie būna vieniši, konfliktuojantys su aplinka, kažkuo nepatenkinti, dirglūs. Būtent tokiems žmonėms, kaip pastebima, yra sunkiau racionaliai analizuoti, kritiškai vertinti situaciją.
Į specialistų rekomendacijas įsiklausyti verta
Manau, jog visiškai atsiriboti nuo žiniasklaidos tikrai nereikėtų. Nežinojimas nemažina nerimo. Mano nuomone, geriausia strategija – ne sėdėti išsigandus baimės debesyje, o racionaliai apmąstyti, ką šioje situacijoje, pagal specialistų teikiamas rekomendacijas, galiu padaryti savo ir kitų labui.
Būtent specialistų, o ne anoniminių „visažinių“ straipsnių komentatorių, kurių tikslas – sąmoningas ar ne – pasėti kuo didesnę baimę. Kitaip tariant, visame tame gąsdinančių emocijų katile reikėtų išmokti atskirti faktus nuo interpretacijų.
Apie vieną ir tą patį faktą gali būti pačių įvairiausių nuomonių, tad kur kas geriau yra skirti laiką specialistų rekomendacijoms, nei bauginti save distopiniais ateities scenarijais, kuriuos sukuriame patys arba prisiskaitome straipsnių komentaruose.
Panašu, jog žmonės jau išgirdo, kad reikalinga saviizoliaciją po kelionių iš tam tikrų regionų, kad labai svarbi higiena ir kad nereikia šturmuoti poliklinikų sau nusistačius diagnozę. Na, o protingo kiekio maisto atsargų įsigijimas turbūt nėra jokia blogybė, jei nuo to žmogui yra ramiau. Bet kokiu atveju maistas bus anksčiau ar vėliau suvartotas.
Gandai plinta tada, kai informacija prieštaringa
Prie žmonių nerimastingumo mažinimo galėtų prisidėti ir žurnalistai, bet, deja, neretai būna atvirkščiai: sukuriamos vaizduotę audrinančios antraštės, kuriose naudojami įtampą didinantys žodžiai-dirgikliai, tokie kaip panika, psichozė, pragaras.
Taip pat iš specialisto interviu be konteksto pavadinimui ištraukiamos „įspūdingiausios“ frazės apie karių pasitelkimą, žmonių antplūdžius ir kita. Reiktų pridurti ir tai, kad nerimą didina ne tik informacijos trūkumas – manau, jos turime pakankamai – bet ir informacijos perteklius. Tie patys dalykai dažnai transliuojami portaluose, spaudoje, radijuje ir televizijoje, žiniose, gyvenimo būdo laidose.
Taip pat galima paminėti dar vieną svarbų nerimą auginantį faktorių, kurį privalo suvaldyti atsakingos už šios problemos sprendimą institucijos, jų vadovai. Kalbu apie gandus ir jų sklidimą. Gandų plitimo formulė yra labai paprasta: kuo informacija bus svarbesnė ir prieštaringesnė, daugiaprasmiškesnė, tuo gandų visuomenėje cirkuliuos daugiau.
Kad gandai išnyktų, šiuo atveju reikėtų siekti maksimalaus informacijos vienareikšmiškumo. Kitaip tariant, norint užkirsti kelią gandų plitimui, įvykus kokiam nors esminiam įvykiui, turi būti nedelsiant teikiami oficialūs pranešimai iš institucijų, kuriomis pasitikima, kurių reputacija nėra sugadinta. Užkirtus kelią gandams kartu lengviau užkirsti ir kelią panikai.
Žmonės yra linkę kaltinti kitus
Deja, bet nemaža dalis žmonių, kilus problemai, yra linkę ne sprendimų ieškoti, o visas jėgas skirti kaltųjų įvardijimui, kas savaime problemos juk neišsprendžia. Blogiausia, kad pagal savo įsivaizdavimą „nustačius kaltą“, toks sprendimas pradedamas taikyti plačiai žmonių grupei, kuri kuo nors panaši į „kaltąjį“.
Paprasčiausias pavyzdys – kai susidūręs su nekompetentingu valdininku žmogus padaro apibendrintą išvadą, kad „visi jie kvaili, blogi ir vienodi“.
Kalbant apie koronaviruso grėsmę, dalis žmonių irgi nori kuo greičiau rasti kaltus – šiuo atveju liejamas pyktis ant kinų tautybės žmonių. Toks kelias niekur neveda, tai galėjo nutikti ir kitur. Tiesiog žmonija turi pasidaryti išvadas apie šios epidemijos priežastis ir pasekmes ir pasirengti ateičiai.
Rosita Lekavičienė yra psichologė ir Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė.
