Pasaulyje visais laikais vyksta kova dėl praeities – daugelis tautų stengiasi susikurti kuo ilgesnę savo istoriją, nuosavą praeitį. Tad nenuostabu, jog kartais įvyksta susidūrimai – kai persidengia skirtingų tautų istorijos, ypač Europoje, kur daugybė kaimyninių tautų turėjo bendrą praeitį. Tuomet, kiekvienai tautai kuriant praeitį iš savos perspektyvos, ši bendra praeitis tampa dalybų objektu. Vienas tokių pavyzdžių – Mindaugo karūnavimas.
Baltarusiai, tuo tarpu, niekada nekėlė klausimo dėl valstybinės šventės, susietos su Mindaugu – jie turi kitas šventes.
Šaltinių apie šį įvykį nėra daug. Dėl to atsiranda erdvės drąsioms interpretacijoms, prisigalvojimams, hipotezėms, kas buvo labiausiai tikėtina ir kas labiausiai naudinga vienai ar kitai pusei. Tiek lietuviai, tiek baltarusiai „savinasi“ Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę (LDK) kaip savo valstybę. O tam, kad įrodytum savo teisę į šią istoriją, turi įrodyti, jog LDK nuo pat pradžių buvo atitinkamai arba lietuviška, arba baltarusiška.
Lietuvos atveju, kai 1990-aisiais atstatėme nepriklausomybę, LR Seimas svarstė dėl datos, kada galėtume švęsti Valstybės dieną. Politiniame lygmenyje buvo nuspręsta, kad tai turėtų būti ne planuota Vytauto karūnavimo data, ir ne Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji, o būtent Mindaugo karūnavimas – taip parodant, jog kunigaikštystė buvo lietuviška nuo pat atsiradimo.
Tačiau iškart buvo susidurta su problema – nei karūnavimo data, nei vieta nėra žinomos, šaltiniuose tai neužfiksuota. Tačiau datos mums reikėjo. Tuomet Vilniaus universiteto profesorius Edvardas Gudavičius, remdamasis savo tyrinėjimais, pasiūlė keletą variantų – liepos 6 arba 13 dieną. Jis nebuvo užtikrintas savo spėjimu, tačiau Seimas pasiūlymą priėmė ir nubalsavo už liepos 6-ąją kaip faktą. Todėl ir šiandien vadovėliuose ši diena yra pateikiama kaip faktas – mažai kas žino, jog tai tik hipotezė. Karūnavimo vieta taip pat nėra niekur užfiksuota – nežinia, ar Vilniuje, ar Kernavėje, ar Vorutoje, ar kažkur kitur.
Baltarusiai, tuo tarpu, niekada nekėlė klausimo dėl valstybinės šventės, susietos su Mindaugu – jie turi kitas šventes. Tačiau jiems irgi buvo svarbu parodyti, kad LDK yra sava, baltarusiška, susieti Mindaugą su baltarusiška tradicija. Todėl maždaug nuo XVI amžiaus ten gajus mitas, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke – dabartinėje Baltarusijoje, mieste, kuriame tuo metu lietuviai tikrai negyveno. Miesto pavadinimas – Navahrudak – yra slaviškas. Šis mitas, kad tai buvo pirmoji LDK sostinė, gyvuoja iki šiol. Baltarusiškuose vadovėliuose rašoma, jog karūnavimo tiksli data nėra aiški, tik kažkada 1253-iaisiais, tačiau įvardijama jo tiksli vieta – Naugardukas, lyg tai būtų faktas.
Aišku, kaip ir Lietuvoje dėl liepos 6-osios, jų istorikai paaiškina, kad tai hipotezė, spėjimas, paremtas vėlyvais šaltiniais, ir neatmeta galimybės, jog jis klaidingas. Tačiau, žinoma, ši hipotezė jiems yra svarbi.
Reikia pažymėti, jog Naugardukas pretenduoja į reikšmingą vietą LDK istorijoje. Mindaugo sūnus Vaišvilkas, kuris irgi buvo vienas iš Lietuvos valdovų, buvo pasitraukęs į vienuolyną šalia Naugarduko. Dar daugiau – baltarusiai tiki, jog Mindaugas buvo palaidotas čia, „savo sostinėje“. Prie senovėje supilto kalno – kapavietės, stovi akmuo su užrašu „Mindaugo kalnas“. Visa tai siejama su pasakojimu, kad LDK buvo ne tik lietuviška, bet ir baltarusiška valstybė.
Taip ir gimė minėtas kalambūras apie karūnavimą pagal baltarusius ir lietuvius. Abi pusės turi tam tikrų išskaičiavimų, ypač politinių, dėl istorinės atminties, siekia pasukti LDK pradžios istoriją savo pusėn, parodyti, kad ji sava.
Žinome tik tiek, kad turime didžiulį poreikį žinoti, todėl netrūksta interpretacijų ir spėjimų, kurie neretai patvirtinami valstybiniame lygmenyje, įtraukiami į vadovėlius.
Baltarusių versija nėra nepagrįsta – Naugardukas tuomet buvo vienas didžiausių ir reikšmingiausių LDK miestų, priklausęs krikščioniškajai kunigaikštystės daliai. Tai buvo svarbus politinis-administracinis, ekonominis ir kultūrinis tų žemių centras. Panašu, kad etnografinėje Lietuvoje tokių miestų Mindaugo laikais nebuvo. Išties, logiškai mąstant, Mindaugas galėjo pasirinkti tokį krikščionišką miestą, nes čia buvo saugiau apsikrikštyti, nei pagoniškose žemėse, be to, čia buvo rašančių žmonių, galėjusių tai užfiksuoti. Bet visa tai yra hipotezės.
Lietuviai šiai versijai turi savų kontrargumentų. Pavyzdžiui, teigiama, jog dėl įvairių konfliktų su kaimynais, Mindaugas atidavė Naugarduką priešams. Valdovas savo sostinės neatiduotų – net jei būtų iškilusi karo grėsmė. Na, bet, kaip buvo iš tiesų, mes nežinome.
Žinome tik tiek, kad turime didžiulį poreikį žinoti, todėl netrūksta interpretacijų ir spėjimų, kurie neretai patvirtinami valstybiniame lygmenyje, įtraukiami į vadovėlius. Todėl šiandien ir turime tokią situaciją, kad tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje žmonės laiko šias interpretacijas faktais.
Rūstis Kamuntavičius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros docentas.
