Rūta Kaziliūnaitė: Ar iš tiesų STT „pasiraitoja rankoves“ tik prieš rinkimus?

2022 metų pabaigoje STT paskelbė apie kelis ikiteisminius tyrimus, kuriuose tiriamos vietos savivaldos lygmenyje galimai padarytos nusikalstamos veikos, o kaip šias veikas galimai padarę asmenys įvardyti vietos savivaldos politikai, taip pat – savivaldybių įstaigų ar įmonių vadovai.

Po šių pranešimų buvo keliamas klausimas, ar STT dėmesys vietos savivaldai nėra padidintas, o jei taip – ar tai nėra susiję su artėjančiais savivaldybių tarybų ir merų rinkimais, iki kurių aptariamu laikotarpiu buvo likę keli mėnesiai.

Į šį klausimą norėtųsi atsakyti keliais skaičiais iš STT veiklos statistikos, visų pirma – ikiteisminių tyrimų: per pastaruosius šešerius metus vidutiniškai 22 procentai STT pradedamų ikiteisminių tyrimų yra susiję su vietos savivalda. Tačiau 2022 – vadinamaisiais „priešrinkiminiais“ – metais tokių ikiteisminių tyrimų buvo 16 procentų.

Tačiau yra ir sritis, kur iš tiesų tikslingai ir kryptingai daug dėmesio skiriame vietos savivaldai – tai korupcijos prevencija: 2021 metais vietos savivaldos sričiai buvo skirta 40 procentų STT atliktų korupcijos rizikos analizių, o 2022 metais tokių buvo kiek daugiau nei 40 proc. Gali kilti klausimas, kodėl taip yra, nors vietos savivalda tiesiogiai ir neįvardyta tarp STT veiklos prioritetų.

Visų pirma, nemaža korupcijos prevencijos pajėgumų dalis nukreipta būtent į vietos savivaldą todėl, kad vietos savivaldos institucijos turi reikšmingus įgaliojimus srityse, kurias kaip tik ir esame įsivardinę kaip Tarnybos veiklos prioritetus. Tai finansinės paramos teikimas, administravimas ir panaudojimas; sveikatos apsauga; teritorijų planavimas ir statybos (ypač pastaroji sritis, kur savivaldos įgaliojimai itin reikšmingi ir toliau plečiami); viešieji pirkimai. Taigi vietos savivaldos institucijos atlieka reikšmingą vaidmenį keturiose iš aštuonių sričių, kurias STT yra įsivardijusi kaip visų savo veiklos krypčių (įskaitant korupcijos prevenciją) prioritetus 2022–2024 metams.

Be to, pastaruoju metu vietos savivaldos institucijų įgaliojimai įvairiose srityse – įskaitant tarp STT veiklos prioritetų įtrauktus finansinės paramos teikimą, administravimą ir panaudojimą bei teritorijų planavimą ir statybą – yra plečiami.

Teigiamai ar neigiamai vertintina ši tendencija, yra politikos formavimo ir vienos ar kitos valstybės sąrangos raidos krypties pasirinkimo klausimai, kurių STT nevertina. Tačiau, kaip bevertintume priimtų sprendimų tikslingumą ir teikiamą naudą platesne prasme, antikorupciniu požiūriu neabejotina, kad decentralizacija ir savivaldos galių stiprinimas centrinės valdžios institucijų įgaliojimų sąskaita yra papildomas korupcijos vietos savivaldos lygmeniu veiksnys.

Dėl to šiuos sprendimus turėtų lydėti atitinkami antikorupciniai saugikliai ir padidintas dėmesys korupcijos prevencijai būtent vietos savivaldoje ir jos institucijose.

Ir galiausiai – nors tai ne ką mažiau svarbi, o gal net ir svarbiausia priežastis, reikšmingą korupcijos prevencijos pajėgumų dalį skirti vietos savivaldos institucijų veiklai – tiesioginė ir akivaizdi vietos savivaldos institucijų priimamų administracinių sprendimų bei norminių teisės aktų įtaka kasdieniam žmonių gyvenimui ir jo kokybei. Ir, deja, tikimybei, kad tą gyvenimo kokybę pablogins korupcijos apraiškos ar bent jau prielaidos.

Tai matyti apibendrinus 2019–2022 metais atliktus ir vis dar aktualius antikorupcinius teisės aktų vertinimus, susijusius su vietos savivalda. Iš jų, kaip tiesiogiai susiję su atitinkamos savivaldybės gyventojų kasdienio gyvenimo aplinka ir kokybe, paminėtini šie vertinimai ir juos atliktus nustatyti korupcijos rizikos veiksniai, aktualūs ne vienai savivaldybei:

Sveikatos priežiūros paslaugos – tema, atrodo, jau ir nuvalkiota, bet kita vertus – neišsemiama ir visada aktuali, nes, kaip tai banaliai beskambėtų, sveikata – brangiausias turtas. Kalbant apie brangumą – čia jau tiesiogine žodžio prasme. Prie to ženkliai prisideda vis dar pasitaikantys, nors ir retėjantys atvejai, kai sveikatos priežiūros įstaigos nesijungia prie bendros informacinės sistemos, naudoja savo pacientų registracijos sistemas, kurios ne visada užtikrina registracijos skaidrumą. Tai pacientus verčia ieškoti arba mokamų paslaugų, kurias šiaip jau galėtų gauti nemokamai, arba – dar blogiau – „padėkoti“ gydytojui ar registratoriui už greitesnį priėmimą. Nors problemų yra visų lygių sveikatos priežiūros įstaigose, įstaigų, kurių steigėjas yra savivaldybės, nenoras judėti centralizavimo linkme neprisideda nei prie šios, nei prie kitų sveikatos apsaugos srities korupcinių rizikų mažinimo;

Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų paskirstymas – papildomų komentarų dėl įtakos žmonių saugumui, kasdienių kelionių trukmei ir automobilio tarnavimo laikui tikriausiai nereikia. Nors tam tikrus įstatymo lygmens pakeitimus, didinančius šių lėšų naudojimo viešumą, Seimas ir priėmė, nemaža dalis anksčiau nustatytų rizikos veiksnių, susijusių su prioritetinių darbų sąrašų sudarymu, konkrečių gatvių ir kelių atsiradimu tame sąraše ar dingimu iš jo, išlieka aktualūs;

Socialinių paslaugų teikimas – tai įvairios socialinės paslaugos, įskaitant ir tokias kaip vyresnių ar neįgalių asmenų globa jų pačių namuose, dienos centruose ar globos namuose, kurių prieinamumas gali turėti esminės įtakos ne tik tiesiogiai jas gaunančių asmenų, bet ir jų artimųjų oraus gyvenimo užtikrinimui, o šių paslaugų paklausa neretai gerokai viršija pasiūlą. Tai jau savaime yra korupcijos rizikos veiksnys, o teisiniame reglamentavime išliekantys neaiškumai kam, kada, iki kada, už kokį užmokestį ar be jo ir kokios socialinės paslaugos priklauso, padidina tuos rizikos veiksnius;

Savivaldybių būsto (įskaitant socialinį) fondo sudarymas ir administravimas. Socialinis būstas skirtas visų pirma tam, kad labiausiai nepasiturintys asmenys neatsidurtų gatvėje. Laukiančiųjų eilės pastaruoju metu nemažėja, o teisinis reguliavimas, deja, dar nėra toks, koks galėtų būti. Išlieka tiek neracionalaus turto naudojimo, tiek ir korupcijos (šiuos reiškinius dažnai sunku tiksliai atriboti, tačiau nei vienas iš jų neprisideda prie socialinių problemų sprendimo) rizikos, susijusios su tuo, kam ir kodėl toks būstas suteikiamas, kaip juda laukimo eilė, kaip toliau tas būstas naudojamas (būna, kad pernuomojamas, ypač kai jis yra kokioje patrauklesnėje vietoje), perkamas ar parduodamas – su aukcionu ar be jo, su priklausiniais ar be jų, su sklypu ar be jo.

Statinių (jų patalpų) naudojimo pagal paskirtį kontrolė – tai svarbu ne tik saugiam statinių naudojimui, pavojingų statinio būklių nustatymui bei su tuo susijusių nelaimių išvengimui, bet ir motyvacijai statyti pačių įvairiausių paskirčių statinius, kurie nė iš tolo neprimena komercinių, laikino apgyvendinimo, pagalbinio ūkio ar dar kokių statinių, tačiau yra įtartinai panašūs į daugiabučius, gyvenamuosius namus ar prabangesniam poilsiui skirtas architektūros šedevrus, mažinti. Tačiau teisinis reguliavimas, nustatantis statinių naudojimo priežiūros tvarką, nereglamentuoja, kaip atlikti patikrinimo, ar statinio naudotojas statinį (patalpas) naudoja pagal paskirtį, procedūras, todėl taikoma skirtinga, ir ne visada korupcijai atspariausia, praktika.

Tai toli gražu nėra baigtinis sąrašas sričių, kurios, pirma, bent jau nemaža dalimi yra savivaldybių institucijų rankose ir, antra, pasižymi gan reikšmingomis, tačiau ilgą laiką ne(iš)sprendžiamomis problemomis, susijusiomis taip pat ir su korupcijos rizika. Dėl šios priežasties siūlytume susipažinti su nustatytomis rizikomis ir jas vertinti ne gynybiškai, o konstruktyviai, kaip galimybę pagerinti vietos bendruomenių gyvenimo sąlygas.

Šias labai žemiškas problemas, be abejo, būtina spręsti, nes nesprendžiamos jos paprasčiausiai žemina tiek viešosios paslaugos gavėjus, tiek, neretai, ir teikėjus, kitaip tariant – visą vietos bendruomenę.

Taigi, jas spręsti būtina, o STT turi (ir yra pateikusi) tam siūlymų – žinoma, nepretenduojančių į vienintelę neginčytiną tiesą ir vienintelį geriausią sprendinį. Šie siūlymai – tai išeities taškas konstruktyviai diskusijai. Svarbu, kad ji būtų.