Ir kokiu tonu kalbėti – įprastai gedulingu? Nuo tokio jau koktu, o optimistiškai pakiliu – vis dar nėra pagrindo. Kaip prieiti prie šio reikalo, kad tai nebūtų tik nacionalinės žaizdos knebinėjimas, lietuviškos bėdos gromuliavimas, kuris tęsiasi jau 25 metus?
Tiesą pasakius, ima atrodyti, kad mūsų valdžia netgi slapčia didžiuojasi tuo, kad jau du dešimtmečius savižudžių fronte Lietuvai nėra lygių (sąmoningai neminėsiu jokių skaičių, užtektinai mes jais bauginami). Atrodo, kad vienas mūsų politiko smegenų pusrutulis generuoja prakalbą apie savižudybių prevencijos būtinybę, o kitame sukasi mintelė: „Mes, Pilėnų palikuonys, pagaliau net vengrus aplenkėm: lai pasaulis gėrisi mumis, paskutiniais Europos savižudžiais!“
Deja, tokią padėtį politikų galvose patvirtina ir naujausi Lietuvos psichologų tyrimai. Pasirodo, dažnas mūsų politikas, kitaip nei jo kolegos Švedijoje ar Norvegijoje, mano, kad savižudybė yra priimtinas asmeninių problemų sprendimo būdas, herojiškas sąskaitų suvedimas su gyvenimu. Netiki jie ir specifinės pagalbos rizikos grupės asmenims svarba: spręsk savo reikalus pats!
Dažnas mūsų politikas, kitaip nei jo kolegos Švedijoje ar Norvegijoje, mano, kad savižudybė yra priimtinas asmeninių problemų sprendimo būdas, herojiškas sąskaitų suvedimas su gyvenimu.
Jeigu mūsų sveikatos apsaugos politiką formuoja tokie „herojai“ , ko gi iš jos tikėtis? Kompaniją jiems palaiko ir politkos moralistai: neįtikėtina, bet šie žodžiai, kuriuos pacituosiu, buvo ištarti ne 1614, o 2014 m., ir priklauso jie Lietuvos sveikatos apsaugos viceministrui: „Kai įvyksta skaudus įvykis, toks, kaip pakankamai žymaus žmogaus savižudybė, mes tai labai išgarbiname. Net prisimenant tuos senesnius laikus, bažnyčia yra labai aiškiai pasakiusi: tai yra nusikaltimas. Bet vis tiek atsiranda kunigų, kurie tai įvardija kai paprasčiausią klaidą. Toks aplaidumas sukelia panašių atveju pakilimą.(„Lietuvos sveikata“, 2014.09.11,p.14 ).
Klausai ir netiki savo ausimis! Ar savižudybių prevencija Lietuvoje grindžiama viduramžių dogmomis, nors Katalikų bažnyčia šias seniai peržiūrėjo ir nebelaidoja savižudžių už tvoros?! Tačiau tvoros puikiai tveriamos mūsų galvose, o savižudžių atveju jos, pasirodo, ypač tvirtos.
Į jas mielai ramstosi ir kai kurie medikai, turintys kliautis naujausiu mokslo žodžiu. „Mažiau gerti reik, tada ir žudytis nereikės“, „Visi, kas žudosi, turi psichiatrinių problemų“, „Nieko nepakeisi, tai lietuviška genetika“, – tokių perliukų interviu metu „ne spaudai“ pamėto proto bokštai žmonės baltais chalatais. Kai kuriems jų, matyt, Romo Kalantos laikai dar nėra praėję.
Deja, ir mes patys dar nesame atsikratę savižudybes gaubiančių tabu, stereotipų ir prietarų, kurie, kaip rodo patirtis, be bendrų, ryžtingų, sistemingų pastangų vargu ar bus išrauti.
Sovietmečiu savižudybės buvo tabu, jų atžvilgiu vyravo tokios nuostatos kaip tyla, psichiatrizacija ir stigmatizacija: sveikam sovietiniam žmogui nėr dėl ko žudytis, ranką prieš save gali pakelti tik psichinis ligonis, netikintis šviesiu komunizmo rytojumi.
Šiandien tabu tarsi nebėra, tyla virto isterija: žinia apie savo noru pasitraukusį iš gyvenimo žaibiškai išplatinama žiniasklaidos su nuotraukomis ir smulkmenomis, kolegų komentarais: negaliu patikėti, to negali būti, jis buvo toks linkmas, ji turėjo tiek ateities planų! Tokia reakcija psichologo akimis liudija nesusivokimą, baimę ir bejėgiškumą.
Ir stigma niekur nedingo, ji paliečia savižudžio artimuosius, persekioja ir tuos, kurie mėgino žudytis. Visi jie kenčia tylomis, slepia skausmą, kaltę ir gėdą, visuomenėje jaučiasi nevykėliais, autsaideriais, įtartinais. Kitaip nei amerikiečiai, lietuviai nesuskanta burtis į savipagalbos grupes, jie verčiau graušis pavieniui ar užsiims savinaika.
Savižudybių epidemiją įmanoma sustabdyti adekvačiomis priemonėms. Visų pirma – visuomenės švietimu, prieinama psichoterapijos pagalba, krizių centrų steigimu.
Taigi suicido tabu ir stigma paliko ir Lietuvai išlaisvėjus, o tylą pakeitė baiminga isterija. Paliko vyrauti ir nuomonė „čia jau psichiatrų reikalas“, slepianti baimę ir abejingumą, o ją palaiko valstybės sveikatos politika, nors užsienio psichologų ir jų kolegų lietuvių tyrimai rodo, kad savižudybių epidemiją įmanoma sustabdyti adekvačiomis priemonėms. Visų pirma – visuomenės švietimu, prieinama psichoterapijos pagalba, krizių centrų steigimu.
Bet ar prietarais besivadovaujantis medikas ar viceministras, kuriam vaikystėje nugirstas kaimo klebonėlio žodis yra šventas ir paskutinis, yra vartęs bent vieną rimtą studiją suicidų tema? O juk yra išėjusi ne viena solidi knyga, ir būtent apie Lietuvą.
Šiame straipsnyje remiuosi šviežiausia iš jų – „Gyvenimas po lūžio. Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“, išleista šiemet. Šalia gausių tyrimų ir svarbių išvadų čia pateiktos ir rekomendacijos mūsų nacionalinės bėdos įveikai, o visa tai yra kolektyvinio triūso vadovaujant prof. Danutei Gailienei, vaisius.
Man ši moteris, kovai su lietuvišku suicido slibinu paskyrusi visą savo gyvenimą, yra nepralenkiamas autoritetas ir pavyzdys, tačiau ar daug kam ji žinoma? Taip, prof. D.Gailienė neturi Aušros Maldeikienės gerklės ir svorio, ši ekonomistė mielai kviečiama į eterį, kur į ragą riečia politikus, bet kas sakė, kad mums tik ekonomika įdomu?
Tiesą sakant, pasigendu viešo, aktyvaus ir ryžtingo psichologų kalbėjimo, be kurio dabartinės visuomenės švietimas yra sunkiai įsivaizduojamas, knygų ši neskaito. Be to, dauguma jų yra tyrėjai intravertai, alkūnėmis skintis kelią į tribūną – tai ne jų papročiu, be to, televizija mieliau pasitinka žvaigždžių draugus astrologus, būrėjus ir ekstrasensus. Taigi knygą „Gyvenimas po lūžio“ primygtinai rekomenduoju kiekvienam mąstančiam piliečiui, o sveikatos apsaugos ministrei tai turėtų būti stalo knyga.
O dabar palyginkime už mūsų sveikatą ir jos politiką atsakingų asmenų svaičiojimus ir 19-mečio Motiejaus, VU pirmakursio – jis dar neskaitė minėtos knygos, bet yra pasišovęs perskaityti – įžvalgas.
Jis neslėpė dažnai kalbantis apie savižudybes su savo draugais bendraamžiais.
„Nes visi jie, o ir aš pats, turėjome draugų, kurie nusižudė. Nė neįsivaizduojate, kiek pažįstu tokių, kurie yra bandę tai padaryti, ne kartą ir ne du, visiškai rimtai! Juos stabdo tik fizinio skausmo baimė, baimė, kad nepavyks, – sakė būsimas politikas, pripažinęs, kad nemažai jo bendraamžių elgiasi savižudiškai. – Kai kurie mano bičiuliai vartoja narkotikus, rūko ir geria – ne išgėrinėja, o pilte pila, tačiau jų tėvai apie tai nė nenutuokia, nes gyvena savo rūpesčiais ir naiviai tiki, kad yra geri tėvai: juk jų atžalos turi viską, ko tik užsigeidžia! Man jie atsiveria galbūt todėl, kad jaučia, kad man tai rūpi: neslepiu patyręs panašių jausmų, tačiau nežiūriu į tai beviltiškai.
Pasaulis šiandien yra labai veidmainiškas, abejingas, nežmoniškas, išprotėjęs dėl konkurencijos, karjeros, pelno, jauno žmogaus savijauta jam mažiausiai rūpi.
Man pasisekė, aš su savo tėvais galiu kalbėtis atvirai, bet tokių šeimų šiandien maža. Kiti nesitiki supratimo, žino, kad atsivėrę tėvus tik išgąsdins: „Tučtuojau pas psichiatrą!“ Nemanau, kad jauno žmogaus savižudybės priežastis yra narkotikai ar alkoholis: tai antrinė problema, bėgimo nuo tikrosios būdas. Ir vyresniajai kartai įprasta ne spręsti problemas, o nuo jų bėgti, apsimesti, kad visas OK. Apskritai mūsų karta gyvena sau, tėvų – sau: jų patirtis yra visiškai kitokia nei mūsų.
Pasaulis šiandien yra labai veidmainiškas, abejingas, nežmoniškas, išprotėjęs dėl konkurencijos, karjeros, pelno, jauno žmogaus savijauta jam mažiausiai rūpi. Sakot, „Jaunimo linija“? Mano draugai ten neskambina, ir aš abejoju, kad tokia pagalba efektyvi. Ar tokios būsenos skambintum nepažįstamam, kurio girdi tik balsą, tegu labai mielą ir profesionalų? Tai tarsi seksas telefonu. Į neviltį puolusį tai gali nebent laikinai sustabdyti, jam reikalinga akivaizdi, ilgalaikė, reguliari pagalba. Tik ar šiandien tokia Lietuvoje yra?“.
Šiaip ar taip, pokalbis su Motiejumi mane labiau įkvėpė nei išgąsdino. Jeigu yra taip mąstančių jaunuolių, yra ir vilties, kad ši mūsų tautos bėda bus pajudinta iš mirtes taško. Pabrėžiu, kad tai tautos bėda.
Prof. D.Gailienė ir jos mokiniai, remdamiesi ir užsienio kolegų darbais, įrodė, kad mūsų savižudybės didžiąja dalimi yra ir neįveiktos mūsų tautos istorinės traumos simptomas. Nieko stebėtina, kad totalitarinio režimo poveikis žmogui toks stiprus, ilgalaikis ir pražūtingas: juk jis nutaikytas į jo asmenybės sunaikinimą, žmonių pavertimą pilka, lengvai valdoma (visų pirma baime) mase. Norintys apie tai daugiau sužinoti susiranda D.Gailienės knygą „Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“, 2008.
Bet grįžkime prie reikalo: kaip gi su ta akivaizdžiai reikalinga efektyvia pagalba rizikos grupės žmonėms, apie kurią kalbėjo jaunasis mano pašnekovas?
Lietuvoje tokios vis dar nėra, nors ji jau seniai turėjo būti. Per 25 metus atsirado tik vargais negalais išgimdyta, Lietuvos psichologams atkakliai spaudžiant, Savižudybių prevencijos strategija, tačiau ir paliko popierinė.
Sakote, veikia telefoninės psichologinės pagalbos tarnybos? Nors nemanau, kad tai lyg „seksas telefonu“, tačiau ir man akivaizdu, kad jų negana, juolab kad jos yra pusiau savanoriškos ir gyvos tik sausu daviniu, pametamu valdžios. Tomis tarnybomis pridengiama gėdinga skylė sveikatos apsaugos politikoje tikinant, kad tai ir yra savižudybių prevencija: paskambink, kur reikia, ir praeis noras žudytis! O jeigu ne, tai mes, brolau, daugiau nieko negalim padaryti!
Tuo tarpu estai jau padarė – nors žudosi jie nepalyginti vangiau nei mes. O juk ne taip seniai protestantiška Estija, kaip ir Latvija, lenkė katalikišką Lietuvą savižudybių rodikliais, tačiau nūnai sesės Marijos žemę gali tik užjausti. Jaunas provakarietiškas politinis Estijos elitas ryžtingai ėmėsi esmingų sveikatos apsaugos reformų ir jas įvykdė. Nes, kitaip nei mes, visų pirma viešai pripažino, kad tauta yra traumuota, vadinasi, jai reikia atidžios, ilgalaikės terapijos, psichinės sveikatos profilaktikos.
Knygoje „Gyvenimas po lūžio“ mūsų valstybės sveikatos apsaugos politika delikačiai vadinama ydinga – pastebint, kad tai nulemta ydingos ją formuojančių politikų nuostatos, ypač savižudybių atžvilgiu. Tačiau aš manau, kad ši politika jau tampa nusikalstama. Sutikčiau su „ydinga“, jeigu nebūtų galimybių toms ydingoms nuostatoms taisyti, tačiau tos galimybės nūnai ranka pasiekiamos!
Savižudybių prevencijos finansavimas yra apverktinas. Turint galvoje tokį aukštą Lietuvos gyventojų mirtingumą nuo šios negydomos „ligos“ (tačiau turėkite galvoje kad iš gyvenimo dažniausiai pasitraukia ne neįgalūs, senyvo amžiaus, o jauni, darbingi piliečiai – ar tai nėra nusikaltimas?), į klausimą „Pinigai ar mūsų piliečių gyvybė?“ girdžiu vieningą politikų murmesį: „Pinigai!“
Suicidų Lietuvoje tyrimus psichologai išgali vykdyti tik šelpiami ES struktūrinių fondų, nes valdžia nemato reikalo čia išlaidauti, o apie psichoterapiją jau nėra ko ir kalbėti.
Štai kardiologija – kitas reikalas, ši sritis pas mus privilegijuota, nes politikai, mirtinai persidirbę tautos labui, krinta kaip musės būtent nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Nuperkamas koks nors superbrangus aparatas, medicinos technikos stebuklas, ir visi mato, kaip Sveikatos apsaugos ministerijai rūpi piliečių sveikata! Kardiochirugas gali širdį persodinti, o ką gali psichoterapeutas? Nieko įspūdinga: prarastos gyvybės jis neįsiūs.
Kita vertus, psichoterapija nėra tokia pelninga, kaip, tarkim, odontologija ir su farmacija neras bendros kalbos, ir apskritai tai tamsus miškas, nežinia kas ten veisiasi, ją sunku reguliuoti. Ir kodėl taip brangu, jei tai tik kalbelės? O štai medikamentinė psichiatrija išbandyta dar sovietmečiu: išrašai potencialiems savižudžiams psichotropikų, ir ramu!
Šį centriuką suras tik tas, kurį smarkiai prispirs neviltis, bet juk dvi savaites laukti psichikos sveikatos centro poliklinikoje paslaugos – tai garantuota savižudybė.
Tokios pozicijos ginkdie nerasite išsakytos viešai, bet ji akivaizdi. Ją liudija kad ir Krizių įveikimo centras, neseniai atsidaręs Vilniuje adresu Giedraičių g. 60A. Palyginkite tą silikato plytų pastatėlį kažkur sostinės užpečkyje su Santariškių rūmais, ir sveikatos apsaugos politkos prioritetai – kaip ant delno.
Šį centriuką suras tik tas, kurį smarkiai prispirs neviltis, bet juk dvi savaites laukti psichikos sveikatos centro poliklinikoje paslaugos – tai garantuota savižudybė.
Čia norisi juodai pajuokauti, kad užtat laidojimo paslaugų centruose eilių niekada nėra (o tokiai padėčiai esant galėtų rastis!) – ar tik ne todėl, kad čia nebegalioja privalomasis sveikatos draudimas? Bet neskubėkite išlaidauti laidotuvėms, jei vis dėlto surasite tą Giedraičių g. 60A ir jums grįš noras gyventi, veikiau laisvanoriškai paremkite šią viešą pelno nesiekiančią įstaigą, kuri išsilaiko tik iš projektinių lėšų bei laisvanoriškų aukų. Sužinojau tai į ją paskambinusi, o tai pat ir tai, kad kiti sostinės krizių centrai mažai gali padėti esant suicido pavojui, o čia gali kreiptis visą parą.
Ar Lietuvoje neturėtų veikti visas tinklas panašių valdiškų krizių įveikos centrų, kad biržiečiui, sumąsčiusiam kai ką negero, netektų, mėginant išsigelbėti, trenktis į Vilnių ar Kauną? Bet kam tai rūpi? Širdis persodinimui į Lietuvą atskraidinama ir iš užsienio, o potencialus savižudis turi suktis pats. Ar tai ne akivaizdi stigmatizacija? Tokie žmonės nelaukiami ir psichoneurologinėse ligoninėse, į kurią neretai pakliūva, mat psichiatrai, suvokdami, kad tai ne jų pacientas (savižudis nebūtinai serga klinikine depresija) ir vaistai jam nepadės, stengiasi atsikratyti to nežinia ko norinčio „egoisto“ ir „manipuliatoriaus“.
Čia prisiminiau žymiojo Kolumbijos lietuvio Antano Mockaus, neseniai viešėjusio Tėvynėje, savotišką apsidraudimą nuo savižudybės, apie kurią jis, kaip lietuvis, prisipažino kartais pasvarstantis. Jis sakė pažadėjęs sau, kad panorėjęs nusižudyti padarys tai tik Lietuvoje, ir šis stabdis veikia vos pagalvojus apie ilgą varginančią kelionę... Melsčiau Dievą, kad A.Mockus taip ir nepasiryžtų šiai, nes Lietuvoje jo jau niekas nesustabdys: nėra čia tokios institucijos!
Širdis persodinimui į Lietuvą atskraidinama ir iš užsienio, o potencialus savižudis turi suktis pats. Ar tai ne akivaizdi stigmatizacija?
Beje, Krizių įveikimo centras įkurtas ne politinę valią sukaupus ir ne ministerijai paliepus, o psichologės dr. Kristinos Onos Polukordienės, kitos pasišventėlės, iniciatyva.
Šį mūsų valstybės absurdą – dvi inteligentiškos moteriškės su bendražygių pulkeliu prieš visos Lietuvos slibiną – įveikti įmanoma nebent šypsena pro ašaras ir kvietimu: tautiečiai, susiturėkime draugiškai bent jau rugsėjo 10-ąją, Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną! Nepamaitinkim slibino eiline duokle! Pakelkime ranką ne prieš save, o protestuodami prieš savižudišką mūsų valstybės sveikatos apsaugos politiką!
Ir pagerbkime tylos minute visus nusižudžiusius Lietuvos gyventojus, šios nelaimės brolius ir seseris. Suvokime pagaliau, koks tai didžiulis praradimas mums visiems, kurio galėjo ir nebūti.
O svarbiausia, paklauskime savęs: kaip aš asmeniškai galiu prisidėti prie šio slibino įveikimo? O jei manau, kad niekuo – ar mano kardas toks bukas? O tai gal esu aš bukokas, gal per mažai žinau apie tai ir žinoti nenoriu, bijau gilintis? O jei norėčau – nuo ko pradėti?
Visų pirma, manyčiau, derėtų keisti mūsų maginį mąstymą, kurio valdžioje vis dar esame: suvokti, kai jeigu kadaise toks ir buvo, šiandien jokio duoklės reikalaujančio slibino Lietuvoje nebėr. Yra tik nusikalstamai savižudybių prevenciją apleidę politikai ir kažko įsibaiminę piliečiai, nesugebantys pareikalauti iš politikų to, kad jiems priklauso, nesiryžtantys apginti savo draugų ir artimųjų, galop ir savo pačių gyvybių.
