Dėl ko dažniausiai nesutaria kaimynai? Kaip šalies teismuose sprendžiami jų ginčai: dėl žemės sklypo ribų, naudojimosi bendra teritorija ar kitais bendrais objektais tvarkos, žalos atlyginimo, užliejus butą ar įvykus gaisrui?
Iš pradžių svarbu suvokti, kad joks kaimynas, gindamas savo nuosavybę, neturi teisės suvaržyti kito kaimyno nuosavybės, neturėdamas tam pagrįsto pagrindo. Paprastas pavyzdys: jeigu vieną dieną nutarsite rekonstruoti savo butą, t.y., virtuvės patalpas sujungti su gyvenamuoju kambariu, galite susidurti su situacija, kuomet teks perstatyti ar visiškai išgriauti buto sieną, tačiau tokie žingsniai sulauks kaimynų pasipriešinimo.
Kaip rodo teismų praktika, ne mažiau įtampų tarp kaimynų sukelia ir bendrijos narių susirinkimuose priimami sprendimai. Pavyzdžiui, namo bendrija nusprendžia uždrausti kitiems savo nariams pakeisti negyvenamųjų patalpų (rūsių ar palėpių) paskirtį į gyvenamųjų, arba dalis bendrijos narių neleidžia šių patalpų sanitarinių mazgų prijungti prie daugiabučio namo vandentiekio ir kanalizacijos sistemos.
Visais anksčiau įvardintais atvejais gyventojų veiksmai turi būti motyvuoti, nes teismas visada įvertins, ar buto savininko bei bendrijos elgesys kelia realią grėsmę kaimynų sveikatai ir turtui. Taigi besikreipiantieji į teismą privalo įrodyti, jog gretimame bute norima griauti sienas, kurios kartu yra ir namo laikančiosios konstrukcijos – jei tą patį padarys virš ar po butu gyvenantys kaimynai, namas, tikėtina, įtrūks ar net įgrius.
Taigi, atliekant tokius pakeitimus, būtų akivaizdžiai pažeistas viešasis interesas. Panaši logika galioja ir bendrijoms: kai buto sanitariniai mazgai, kuriuos norima naujai prijungti prie daugiabučio namo sistemos, yra techniškai netvarkingi, būtina surinkti įrodymus, jog toks prijungimas nulems kaimyninių patalpų užliejimą.
Dar viena reikšminga taisyklė – bendru turtu yra naudojamasi bendru sutarimu. Vadinasi, sprendimai dėl tokios nuosavybės naudojimosi tvarkos visuomet turi būti priimti vienbalsiai arba gavus kaimynų leidimą. Kaip tai atrodo praktikoje?
Įsivaizduokite, kad viename name gyvena šimtas žmonių, o jų būstą supa bendra teritorija. Kaimynai siekia susitarti, kurioje kiemo aikštelės dalyje bus pasodintas daržas, statomas automobilis arba laikini statiniai, tačiau rasti bendros kalbos nepavyksta: vienas kaimynas mano, kad daržo ar automobilio vieta turi būti kairėje kiemo dalyje, prie jo išėjimo durų, kitas – kad dešinėje, prie jo durų.
Nežinodamas tarp kaimynų nusistovėjusių papročių, teismas veikiausiai nuspręs, jog logiškiausia ir racionaliausia leisti sodininkauti ar statyti automobilį bendrojo sklypo viduryje, jog abu kaimynai galėtų vienodai juo naudotis. Pažymėtina, kad tokie nesutarimai ilgainiui perauga į ilgalaikius, asmeninio pobūdžio konfliktus, todėl nei viena iš suinteresuotų pusių dažnai lieka iki galo nepatenkinta teismo sprendimu.
Tenka pripažinti – teisminiai procesai trunka ne vieną mėnesį, tad žmonėms, nuo seno pratusiems prie konkrečių bendrojo žemės sklypo naudojimosi papročių, vertėtų pagalvoti, ar tikrai prasminga siekti priešingų interesų pusiausvyros būtent teisminiu keliu. Ypač šiandien, kai turime galimybę pasinaudoti taikaus ginčų sprendimo būdu – teismine mediacija.
Vis dėlto, kai kompromiso paieškos neduoda vaisių ir į teismą kreipiamasi nedelsiant, rekomenduotina įvertinti dar keletą aspektų. Pirma, jeigu ginčas vyksta ne tarp bendrijos ir jos narių, už ieškinį turės būti sumokėtas žyminis mokestis. Kiekvienoje byloje teismas patiria pašto išlaidas, kurių dydis priklauso nuo į bylą įtrauktų bendrijos narių ar į teismą besikreipusių kaimynų skaičiaus. Nederėtų pamiršti, jog liudytojai, atvykdami į teismo posėdį, taip pat patiria tam tikrų nepatogumų, todėl teisme gali būti iškeltas klausimas dėl šių išlaidų atlyginimo. Be to, visos bylinėjimosi išlaidos būna priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies.
Antra, reikia pasakyti, kad besibylinėjančių kaimynų bylos paprastai užtrunka ilgą laiką. Taip nutinka dėl elementarios priežasties – byloje dalyvaujančių asmenų ir liudytojų gausos. Posėdžiai dažnai atidedami, kadangi bylos dalyviams nepavyksta įteikti dokumentų, suderinti patogaus laiko dalyvauti teismo posėdžiuose, o teismui sudėtinga apklausti visus liudytojus.
Trečia, kuo ilgiau trunka bylos nagrinėjimas, tuo pačios bylos šalys patiria didesnes bylinėjimosi išlaidas. Vėlgi, kalba eina ne vien apie finansinius, bet ir emocinius nuostolius.
Visada norėtųsi, kad kaimynystėje gyvenantys žmonės bendrautų, ieškotų bendrų problemų sprendimų, jei įmanoma, padarytų vienas kitam nuolaidų. Juk draugiška kaimynystė – neįkainojama dovana.
Rūta Poniškaitytė-Liatukė yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja.
