Šiosios tarnybos misija – aiškintis galimas korupcijos ištakas, vykdyti priežiūrą ir prevenciją – labai kilni ir neginčytina. Komisija savo „sąskaitoje“ turi daug išmintingų sprendimų. Ir kai politikus ar kitus asmenis pripažino pažeidusius interesus, ir priešingai. Bet taip jau būna su įvairiomis valstybinėmis priežiūros institucijomis, kad jos, turėdamos gana siaurą užduotį, ima, ir įvykdo ją pernelyg uoliai. Iš didelio rašto, išeina iš krašto, kaip pasakytų liaudies išmintis.
Puikiai prisimename žurnalų plėšymo istoriją, kai stipriai savo darbe „persistengė“ vienas kontrolės departamentas. Dabar gi iš peties nusidirbo ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Ji savo pastarojo meto sprendimais bei rekomendacijomis viešu cirku pavertė savivaldybių tarybų, savivaldybių bei valstybės įmonių, valstybinių aukštųjų mokyklų ir dar daugelio kitų viešo sektoriaus organizacijų valdymo organų veiklą.
Kertinis žodis naujausiose VTEK-o instrukcijose tapo – „nusišalinti“. Kiekvienas asmuo, kuris turi bent dvejas pareigas viešajame sektoriuje, praktiškai labai dažnai turi nusišalinti nuo kurios nors iš jų. Universiteto Senato nariai, visa profesūra, turi nusišalinti, kai tvirtinamas universiteto biudžetas. Ligoninės direktorius turi nusišalinti, kai universitetinės ligoninės steigėjas – Universitetas – tvirtina strateginės veiklos gaires. Savivaldybės tarybos nariai turi nusišalinti nuo klausimo svarstymo visoje darbo eigoje, jei tas tarybos narys yra dar ir kokios nors įmonės stebėtojų tarybos narys. Nusišalinti reikia nuo visko – pasitarimo, klausimo pristatymo, konsultacijos. Ir nusišalinti reikia fiziškai. Kaip aiškina komisija, rekomenduojama palikti posėdžių salę, kabinetą. Net kai posėdžiai vieši, pavyzdžiui, savivaldybės taryboje, tas asmuo vis viena turi tiesiogine to žodžio prasme „PASIŠALINTI“.
VTEK-o logika tokia: supraskite – visus šiuos dokumentus šie asmenys tvirtina sau. Bet palaukite, kai Seimo nariai tvirtina Kelių eismo taisykles ar gyventojų pajamų mokesčių tarifus – juos irgi, be kita ko, tvirtina ir sau! Vadinasi, ir jie turėtų nusišalinti kone nuo visų įstatymų priėmimo.
Ir tada, po tokių nusišalinimo procedūrų, situacija tampa tokia, kad dažnai joks valdymo organas negali priimti sprendimų – tiesiog pritrūksta kvorumo. Ką daryti tada, irgi pataria VTEK. Ji sako, ogi tada, ponai, nagrinėkite klausimą „iš esmės“. Še tau, boba, ir devintinės! Visa šioji kova už skaidrius interesus, praėjus naująsias nusišalinimo – balsavimo iš esmės – procedūras lekia į šiukšlių dėžę. Ir tada kyla klausimas – arba priemonės netikusios, nes vis viena rezultatas galų gale būna toks pats. Visi, kurie prieš tai nusišalino, kai nėra kvorumo, vis viena balsuoja už tą patį klausimą. Arba gal vis tik persūdyta su korupcijos grėsmių vertinimu? Gal taip tik labai smarkiai imituojama veikla ir pernelyg didelis dėmesys sutelktas ten, kur korupcija – tik teorinė. Ir gal tada labai mažai dėmesio skiriama ten, kur korupcija vyksta „didmena“?
Vis tik labai panašu, kad šioje kovoje už skaidrius interesus, nebuvo iki galo įsigilinta į veiklos ir valdymo specifiką ir tai, iš kur gi interesų konflikto kojos viešajame sektoriuje dygsta. Ir čia tikrai nėra agitacija, kad į korupcijos apraiškas žiūrėtume pro pirštus. Priešingai, į korupcijas apraiškas reikia žiūrėti taip atsakingai, kad su visokiais „nusišalinimo“ cirkais nebūtų diskredituojama kova prieš tikrąją korupciją. Įstatymo leidėjas ir pagaliau – pats VTEK – turėtų ne kurti dirbtinį, gamtoje neegzistuojantį skaidrumo standartą, tačiau žengti nuo formos ir mažareikšmių reikalų medžioklės prie turinio ir realaus skaidrumo siekio.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT radiją.
