Reikės rinktis iš jaunųjų kandidatų, kurie dar nesirgę, bet jau turi lengvą užmaršumo sindromą apie tai, kaip gydėsi jų vyresni artimieji. Greičiausiai naujasis ministras bus tiesiog melagis, tas, kuris sakys „ne“, puikiai žinodamas, kad „taip“.
Padėtis dėl pinigų mokėjimo gydytojui būtų nei kiek neypatinga, jei apie tai nebūtų prisipažinusi pati Sveikatos apsaugos ministrė. Įvartis į savus vartus, sporto terminais šnekant. Bet čia ne sportas, kur pinigai – ten ekonomika, kad ir kaip ekonomikos dėsnius sveikatos priežiūroje norėtų nuneigti sveikatos politikai. Pamenu ankstesnį Sveikatos apsaugos ministrą ugningai aiškinant, kad sveikatos priežiūra – ne kokia nors paslauga, o kažkas daugiau. Kad šioje srityje neveikia nei rinka, nei konkurencija. Dar ir kaip veikia, ir ačiū ministrei, kuri problemos neišsprendė, bet savo leptelėjimu bent jau diskusiją kilstelėjo į aukščiausiąjį lygį.
Kodėl egzistuoja kyšiai medikams? Atsakymas vienas – žmonės taip ištaiso politikų klaidas sveikatos priežiūros finansavimo srityje. Kol rinkos kainos medikui nesumoka sveikatos draudimo fondas, ar koks nors kitas legalus šaltinis, tol egzistuos nelegali paciento priemoka. Dabar išvardinsiu esmines sveikatos priežiūros finansavimo ydas. Pirma yda, neadekvačios algos medikams. Nenormalu mokytis 12 metų ir po to stabiliai gauti dvi -tris minimalias algas. Arba, jei nori gauti kiek daugiau – dirbti dviem ar daugiau etatų. Mediciną studijuoja geriausieji. Algos jiems – neadekvačios. Pasigirdo argumentų, kad ir pensininkų pensijos Lietuvoje - mažos. Palaukite, ką čia bandote lyginti? Valdišką pensiją su aukščiausios kvalifikacijos darbuotojo alga?
Antra yda, yra itin didelis perskirstymas sveikatos sistemoje. Tai, kad žmonės mielai nemoka sveikatos draudimo įmokų, bet mielai duoda vokelį medikui, tik rodo, kad žmogus nesutinka su esamu milžinišku perskirstymu. Žmogus sutinka mokėti už JAM suteiktą paslaugą, o ne į bendrą katilą. Iš tikro, bendras katilas turi būti, bet jis turi būti socialinės paramos, o ne sveikatos priežiūros sistemoje.
Trečia yda, nepakankamas finansavimas esamam paslaugų poreikiui patenkinti. Čia reikia arba mažinti poreikį (tai yra, nereikalingus vizitus pas daktarą), arba didinti finansavimą, arba abu kartu. Sveikatos draudimo įmokos didinimas tik didins paskatas vengti bendro katilo. Sveikatos sistemą būtina pastatyti ant antros kojos – legalios paciento priemokos, kuri ir mažina perteklinę paklausą, ir telkia papildomas lėšas, ir mažina perskirstymą. Kaip tokia priemoka veikia, galima įsitikinti privačiose sveikatos priežiūros įstaigose. Ten nėra kyšių. Ten nėra tuščių vizitų. Ten mokamos normalios algos. Taip, ten brangu, ten priemoka didelė. Bet tik todėl, kad visur kitur – viskas „nemokama“. Sveikatos priežiūros sistema stipriai išbalansuota, joje dabar yra tik kraštutinumai: arba - arba. Rinka tokių kraštutinumų netoleruoja, todėl pacientas savo nelegaliomis priemokomis suranda aukso viduriuką. Kaip pasakė vienas medikas – ligoninė – tai mano darbo vieta, o algą man moka pacientas.
Siekiant išnaikinti nelegalias priemokas galima užsiimti moralizavimu, galima apsiklijuoti lipdukais, galima imtis teisinio persekiojimo. Tai kažkiek suveiks, nes tas pinigų perdavimo veiksmas itin nemalonus abiems pusėms. Bet kol politikai nesutvarko sveikatos priežiūros finansavimo, tol pacientams ir medikams tenka užsiimti nemaloniais politikų klaidų taisymais.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją